Panenteizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Panenteizmas (iš sen. gr. πᾶν ἐν θεός – „visa Dieve“) – religinė filosofinė doktrina, pagal kurią pasaulis yra Dieve, tačiau Dievas neištirpsta pasaulyje (kaip panteizme); teizmo ir kai kurių panteizmo idėjų sintezė. Visata esanti Dievo dalis, bet Dievas esąs daugiau nei Visata. Dievas suprantamas ne kaip kūrėjas, bet kaip amžina gyva jėga už Visatos ribų.

Panenteizmo terminą 1828 m. įvedė vokiečių filosofas Karlas Krauzė (17811832), terminą taip pat vartojo filosofas Friedrich Bouterwek (17661828).

Panenteizmo bruožų esama kai kuriose hinduizmo mokyklose, taip pat Australijos aborigenų, Pietų Amerikos indėnų religijose.

Rusų filosofas Semionas Frankas šiuo terminu vadino savo filosofinę sistemą.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Jurevičius. Panenteizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010