Panduranga

	पाण्डुरङ्ग ; Panduranga
	Čampos sudėtinė karalystė (854–1471); Le dinastijos vasalė (1471–1526); Ngujen sudėtinė kunigaikštystė (1692–1832)
	Location of {{{paprastas_pav}}}Panduranga XVI a. (pažymėta žaliai)
Sostinė	Virapura; (757–875), Panduranga; (875–1172),; Băl Hangâu; (1172–1250), Panduranga; (1250–1613),; Panrikas; (1613–1832)
Kalbos	čamų, sanskritas
Religija	hinduizmas, islamas
Valdymo forma	Absoliutinė monarchija
	Čampos karalius
757–854	V Čampos dinastija
1793–1835	IX Pandurangos dinastija
Istorija
- Įkūrimas	757
- Užima Ngujen dinastija	1832

Panduranga (čam. Paṅrauṅ / Panrāṅ, skr. पाण्डुरङ्ग = IAST: Pāṇḍuraṅga)^[1] – istorinė valstybė, VIII–XIX a. egzistavusi Vidurio Vietnamo pietiniame pajūryje. Iš pradžių sudarė autonominę karalystę Čampos konfederacijoje, o nuo XV a. buvo laikoma tiesiogine šios konfederacijos tradicijų ir valstybingumo pratęsėja, todėl dažnai vadinama Čampa. Valstybėje dominuojančią poziciją turėjo austronezinė tauta čamai.

Karalystės pavadinimas kildinimas iš induizmo deivės Vitobos (Viṭhobā) vieno iš vardų. Kiniškuose tekstuose Panduranga buvo vadinama kin. 賓童龍, pinyin: Bīntónglóng arba kin. 奔陀浪, pinyin: Bēntuólàng, vietnamietiškuose tekstuose – viet. Phan Lung, 潘朧 arba viet. Phan Lang, 潘郎.

Geografija

Valstybė apėmė piečiausią Čampos teritorijos dalį ir šiaurėje jos kaimynė buvo Kautara. Jas abi skyrė Kamranio įlanka. Valstybės centras apėmė Vietnamo pajūrio ruožą, kur dabar yra Chanhoa provincijos pietinė dalis ir Lamdongo provincija. Judant iš šiaurės rytų į pietvakarius svarbiausi miestai buvo išsidėstę taip:

Panrang: Zinio upės (viet. Sông Dinh) baseinas, dab. Fanzangas Chanhoa provincijos pietuose. Čia buvo beveik visos Pandurangos sostinės;
Kraong: Daihoa upės (viet. Sông Dai Hoa) baseinas, dab Lienhuongo miestelis Chanhoa ir Lamdongo paribyje.
Panrik: Lui upės (viet. sông Lũy) baseinas, dab. Fanrikia Lamdongo provincijos rytuose. Čia buvo vėlyviausia Pandurangos sostinė;
Hamu Lithit: Kati upės (viet. Sông Cà Ty) baseinas, dab. Fantietas Lamdongo provincijos viduryje.

Pandurangos ekspansija

Pirmą kartą Panduranga paminėta V a. įvykiuose. Pasak metraščių, anksčiau jos teritorija priklausė Funanės karalystei, ir 433 m. ją prisijungė Linji karalystė, taip įtraukdama į Čampos politinę ir kultūrinę hegemoniją.^[2]

Po to, kai nusilpo Čampos sostinė Simhapura šiaurėje, 757 m. iš Pandurangos kilęs valdovas Indravarmanas iš naujo suvienijo Čampą iš savo sostinės Virapuros (dab. Fanzangas), ir šimtą metų jo dinastija valdė iš čia. Ši dinastija žinoma Vičitrasagarų (V) pavadinimu. Kinų šaltiniuose valstybė buvo žinoma kaip Huanvangas (kin. 環王, pinyin: Huánwáng, viet. Hoàn Vương).

Tuo metu Pandurangą puldinėjo jūrinės valstybės. 774 m. javiečiai užpuolė ir sudegino Pandurangos šiaurinę kaimynę Kautarą. Pandurangos karalius Satjavarmanas 781 m. prieš juos surengė pergalingą žygį, tačiau 787 m. javiečiai nusiaubė ir Virapurą.^[3]

Valstybė aktyviai įsitraukė į jūrinę prekybą su Čenla ir Malajų salyno valstybėmis, kas leido jai greičiau perimti hinduizmo ir budizmo kultūros pasiekimus. Šiuo klestėjimo laikotarpiu Pandurangoje išdygo šventyklos, patyrusios įtakas iš kaimynių. Tarp pagrindinių šventyklų kompleksų yra Thap Po Sah Inu (dab. Fantietas), Thap Po Dam (šalia Fanrikia) ir Thap Hoa Lai (šalia Fanzango).

Sudėtinė Čampos karalystė

IX a. viduryje hegemoniją Čampoje perėmė Indrapura, o XII a. – Vidžaja, kurioje Čampos sostinė išbuvo iki XV a. pabaigos. Tuo metu Panduranga išlaikė savivaldą kaip autonomiška karalystė, viena iš Čampos konfederacijos narių.

Apie tuometinę Pandurangos istoriją pasakoja legendomis apipinti istoriniai tekstai, kurių svarbiausias yra „Pandurangos analai“ (Sakarai dak rai patao). Yra minimi Pandurangos dinastijų valdovų sąrašai su tiksliais valdymo metais. Jų vardai prasideda skiemeniu Po, kuris yra titulas. Pirmosios dinastijos valdovai buvo legendiniai, kai tuo tarpu dėl vėlesniųjų istoriškumo vyksta diskusijos.^[4] Tarp žymesnių valdovų yra Pa Klaong Garajus (1151–1205), svarbus čamų mitologijos personažas. Kitas valdovas – Po Debatasuaras (1281–1306), kuriam priskiriamas Daivieto nusiaubimas. Legendose pasakojama jo istorija įvykiais sutampa su Vietnamo šaltiniuose minimu valdovu Čebongnga (1360–1390), kuriam pavyko iš jūros užpulti Čan Vietnamo (Daivieto) sostinę Tanglongą. Tačiau Čebongnga kildinamas iš Vidžajos karalystės.^[5]

Vietnamo vasalė

Nuo XI a. vykdydamas namtieno politiką, Daivietas iš Raudonosios upės deltos plėtėsi vis tolyn į pietus. Ilgainiui jis absorbavo šiaurines Čampos karalystes Indrapurą ir Amaravatį. 1471 m. valdovo Le Tangtongo vadovaujama Vietnamo armija vėl įsiveržė į Čampą. Šis karas baigėsi visišku pastarosios pralaimėjimu, dėl ko šalis neteko sostinės Vidžajos. Tai sukėlė masines vietos gyventojų čamų migracijas į Kambodžą ir Malakos pusiasalį, kurios tęsėsi iki pat XIX a.^[6]

Pasak Vietnamo istorinių šaltinių, po Vidžajos žlugimo jos karvedys Bočiči (viet. Bố Trì Trì, kai kurių autorių tapatinamas su sultonu Wan Abu Abdullah Umdatuddin Azmatkhan) pabėgo į Pandurangą ir paėmė ten valdžią. Tiesa, jis pasidavė Vietnamui po septynių dienų, tapdamas jos vasalu. Vėlesni Ming Kinijos šaltiniai pasakoja apie santykius su Pandurangos valstybe ir susirašinėjimą su jos karaliais.^[7]

Tuo metu į Pandurangos karalystę buvo absorbuoti Kautaros likučiai ir ją sudarė šios provincijos: Ea Ru (dab. Daklako pakrantė), Ea Drang (Chanhoa šiaurinė pakrantė), Panrang (Chanhoa pietinė pakantė), Kraong (Chanhoa ir Lamdongo paribys), Parik (Lamdongo rytinė dalis), Pajai (Lamdongo vakarinė dalis).^[8]

Nepriklausoma karalystė

1526 m. Daiviete pasibaigus Le dinastijai ir prasidėjus vidaus karams, Panduranga tapo visiškai nebepriklausoma ir atkūrė prarastus prekybinius tinklus. Ji džiaugėsi klestėjimu ir aktyvia prekyba. Jos pirkliai lankėsi įvairiuose Malajų salyno uostuose. XVI a. vakariečių šaltiniai aprašo karalystę, kurios valdovai yra hinduistai, tačiau aktyviai remiamas islamas.^[9]

Islamas tapo vis įtakingesnė religija, ir tai stiprino tampūs prekybiniai ir kultūriniai ryšiai su tuo metu jau islamiškais Nusantaros sultonatais. Pandurangos VIII dinastijos karalius Po Rome (1627–1651) pats buvo musulmonas, mokęsis islamo tiesų Kelantane. Jo valdymo laikais gyventojai masiškai priėmė islamo tikėjimą. Valdovas skatino religinę toleranciją ir hinduizmo, čamų vietinių tikėjimų bei islamo taikų sugyvenimą. XVII a. pabaigoje Pandurangoje lankęsi europiečiai jau rašo apie musulmonų daugumos valstybę, kurios valdovai tituluojasi sultonais.^[10]

Panduranga aktyviai dalyvavo tarptautiniuose santykiuose. Ji parėmė Džohoro sultonatą kare prieš portugalus, ir Kambodžą kare prieš ispanus.^[11] Panduranga buvo žinoma ir kaip jūrininkų bei piratų tauta. Jos laivai neretai užpuldavo europiečių laivus ir imdavo į nelaisvę vergus.

Sustiprėjusi Panduranga net bandė mesti iššūkį savo nuolatiniam priešui Daivietui. 1578 m. ir 1611 m. ji užpuolė Ngujen kunigaikščių valdas. Po paskutiniojo antpuolio Ngujenai atsakė aneksuodami Kautaros teritoriją šiaurėje.

Tuantanio kunigaikštystė


Vietnamo istorija
Šiaurė	Centras
Hongbang	Sahuinis
Vanlangas, Aulakas	Hotontinis
Namvietas
Han (Dziaodžou):
Dziaodži, Dziudžen	Žinanas
Vanšuanas	Lamapas
Tang (Anamas)
Ngo > Din > Le	Čampa
Li > Čan > Ho
Ming (Dziaodži)
Le > Mak	Panduranga
Čin	Nguen
Taison > Nguen
Prancūzijos Indokinija:
(Tonkinas, Anamas, Kočinčina)
Š. Vietnamas	P. Vietnamas
Socialistinė Vietnamo Respublika
Vietnamo istoriniai regionai: Šiaurė, Vidurys, Pietūs, Aukštumos

Iki XVII a. vidurio Daivietas buvo užimtas problemomis šiaurėje, kadangi Ngujenai kovojo su Čin kunigaikščiais. Tačiau ilgainiui problemoms išsisprendus, Vietnamo dėmesys vėl persikėlė į pietus. Todėl Ngujen net 3 kartus įsiveržė į Pandurangą: 1611, 1629 ir 1653 m. Kaskart tie įsiveržimai baigdavosi teritorinėmis netektimis, ir Panduranga netrukus tapo eksklavu, iš visų pusių apsuptu Ngujen valdų. Be to, Vietnamas pradėjo karą prieš Kambodžą.^[12]

1692 m. Pandurangos karalius Po Sautas sukilo prieš Ngujen bandydamas susigrąžinti prarastas teritorijas. Tačiau jam pralaimėjus, karalystė nebeteko savo autonomijos. Ji paversta Tuantanio kunigaikštyste (viet. Trấn Thuận Thành, 鎮順城, „Nugalėta tvirtovė“). Jos valdovai buvo tituluojami Trấn Vương, t. y. „vietos karaliais“. 1712 m. sudaryta sutartis, pagal kurią valdovams paliktos šiokios tokios teisės (pvz., spręsti čiamų reikalus), tačiau Vietnamas iš esmės kontroliavo visą šalies gyvenimą, o vietnamiečiai masiškai apgyvendino buvusias Čampos teritorijas.

Pandurangos karalystės egzistencija galutinai nutraukta 1832 m., Ngujen dinastijos imperatoriaus Minmango valdymo laikais.

Dinastijos

Pagrindinis straipsnis – Čampos karaliai.

Per ilgą istoriją nuo XI a. Pandurangą valdė 9 vietinės dinastijos, kurios sostinėmis padarydavo vis kitą miestą. Dauguma jų buvo Zinio upės slėnyje, dab. Fanziango miesto teritorijoje:

Dinastija	Įkūrėjas	Valdovai	Sostinė	Laikotarpis
Pandurangos I dinastija	Po Uvalua	5	Bal Sri Banây	1000–1205
Pandurangos II dinastija	Sri Agarangas	2	Băl Hangâu	1205–1281
Pandurangos III dinastija	Po Debatasuaras	3	Băl Anguai	1281–1373
Pandurangos IV dinastija	Po Parikanas	1	Băl Anguai	1373–1397
Pandurangos V dinastija	Po Kasitas	4	Bal Batsinâng	1433–1534
Pandurangos VI dinastija	Po Mahasarakas	3	Bal Pangdarang	1536–1579
Pandurangos VII dinastija	Po Klaong Halau	4	Bal Pangdarang	1579–1622
Pandurangos VIII dinastija	Po Klaong Mahnajus	16	Panrikas	1622–1796
Pandurangos IX dinastija	Po Laduanpadu	6	Panrikas	1793–1835

Išnašos

↑ Griffiths, Arlo; Lepoutre, Amandine; Southworth, William A.; Phần, Thành (2009). „Études du corpus des inscriptions du Campa III, Épigraphie du Campa 2009–2010. Prospection sur le terrain, production d’estampages, supplément à l’inventaire“ (PDF). Bulletin de l'École française d’Extrême-Orient (in French). 95–96: 435–497.
↑ Kiernan, Ben (2019). Việt Nam: a history from earliest time to the present. Oxford University Press.
↑ Ngô Vǎn Doanh, My Son Relics, tr.72.
↑ Po, Dharma (2013). Le Panduranga (Campa). Ses rapports avec le Vietnam (1802–1835). International Office of Champa.
↑ Putra Podam (2024) „Chế Bồng Nga và Po Binnasuar là hai nhân vật khác nhau“, Kauthara.org.
↑ Weber, Nicholas (2016), „The Cham Diaspora in Southeast Asia: Patterns of Historical, Political, Social and Economic Development“, in Engelbert, Jörg Thomas (ed.), Vietnam’s Ethnic and Religious Minorities: A Historical Perspective, Peter Lang Edition, pp. 157–202, doi:10.3726/978-3-653-05334-0, ISBN 978-3-63166-042-3
↑ Po, Dharma (2013). Le Panduranga (Campa). Ses rapports avec le Vietnam (1802–1835). International Office of Champa.
↑ Zottoli, Brian A. (2011), Reconceptualizing Southern Vietnamese History from the 15th to 18th Centuries: Competition along the Coasts from Guangdong to Cambodia, University of Michigan
↑ Kiernan, Ben (2019). Việt Nam: a history from earliest time to the present. Oxford University Press. ISBN 978-0-190-05379-6.
↑ Nakamura, Rie (2020). A Journey of Ethnicity: In Search of the Cham of Vietnam. Cambridge Scholars Publisher. ISBN 978-1-52755-034-6.
↑ Borschberg, Peter (2015). Journal, Memorials and Letters of Cornelis Matelieff de Jonge: Security, Diplomacy and Commerce in 17th-century Southeast Asia. University of Hawaii Press. ISBN 978-9-97169-527-9.
↑ Wong, Danny Tze Ken (2011), „Vietnam–Champa Relations“, in Lockhart, Bruce; Trần, Kỳ Phương (eds.), The Cham of Vietnam: History, Society and Art, Hawaii: University of Hawaii Press, pp. 238–264, ISBN 978-9-971-69459-3

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Griffiths, Arlo; Lepoutre, Amandine; Southworth, William A.; Phần, Thành (2009). „Études du corpus des inscriptions du Campa III, Épigraphie du Campa 2009–2010. Prospection sur le terrain, production d’estampages, supplément à l’inventaire“ (PDF). Bulletin de l'École française d’Extrême-Orient (in French). 95–96: 435–497.

[2] Kiernan, Ben (2019). Việt Nam: a history from earliest time to the present. Oxford University Press.

[3] Ngô Vǎn Doanh, My Son Relics, tr.72.

[4] Po, Dharma (2013). Le Panduranga (Campa). Ses rapports avec le Vietnam (1802–1835). International Office of Champa.

[5] Putra Podam (2024) „Chế Bồng Nga và Po Binnasuar là hai nhân vật khác nhau“, Kauthara.org.

[6] Weber, Nicholas (2016), „The Cham Diaspora in Southeast Asia: Patterns of Historical, Political, Social and Economic Development“, in Engelbert, Jörg Thomas (ed.), Vietnam’s Ethnic and Religious Minorities: A Historical Perspective, Peter Lang Edition, pp. 157–202, doi:10.3726/978-3-653-05334-0, ISBN 978-3-63166-042-3

[7] Po, Dharma (2013). Le Panduranga (Campa). Ses rapports avec le Vietnam (1802–1835). International Office of Champa.

[8] Zottoli, Brian A. (2011), Reconceptualizing Southern Vietnamese History from the 15th to 18th Centuries: Competition along the Coasts from Guangdong to Cambodia, University of Michigan

[9] Kiernan, Ben (2019). Việt Nam: a history from earliest time to the present. Oxford University Press. ISBN 978-0-190-05379-6.

[10] Nakamura, Rie (2020). A Journey of Ethnicity: In Search of the Cham of Vietnam. Cambridge Scholars Publisher. ISBN 978-1-52755-034-6.

[11] Borschberg, Peter (2015). Journal, Memorials and Letters of Cornelis Matelieff de Jonge: Security, Diplomacy and Commerce in 17th-century Southeast Asia. University of Hawaii Press. ISBN 978-9-97169-527-9.

[12] Wong, Danny Tze Ken (2011), „Vietnam–Champa Relations“, in Lockhart, Bruce; Trần, Kỳ Phương (eds.), The Cham of Vietnam: History, Society and Art, Hawaii: University of Hawaii Press, pp. 238–264, ISBN 978-9-971-69459-3

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]