Panarabizmas
.svg)
.svg)
Panarabizmas (arab. الوحدة العربية = al-Waḥdah al-ʿArabīyah) – pannacionalistinė ideologija ir judėjimas, siekiantis visų arabų gyvenamų kraštų suvienijimo į bendrą tautinę valstybę.[1] Glaudžiai susijęs su arabų nacionalizmu, teigiančiu, kad arabai yra viena tauta. Abi ideologijos skiriasi tuo, kad ne visi arabų nacionalistai palaiko vieningos arabų valstybės kūrimo idėją.[1]
Panarabizmas ėmė formuotis XIX a. pabaigoje arabų gyvenamose Osmanų imperijos teritorijose, o jo populiarumas apogėjų pasiekė XX a. 6–7 dešimtmečiuose vyraujant naserizmo (Egipte) ir baasizmo (Sirijoje ir Irake) judėjimams. Panarabizmo šalininkai reiškė paramą arabų socializmo principams ir griežtai priešinosi Vakarų pasaulio įtakai Arabų pasauliui.
Panarabizmo ištakos ir raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Panarabizmo ištakos siekia XIX a. pabaigą, kai arabų gyvenamuose Osmanų imperijos kraštuose ėmė plisti nacionalizmo idėjos.[1] Panarabizmo plėtotei įtakos turėjo kultūrinis šokas, kurį sukėlė 1798 m. Napoleono ekspedicija į Egiptą, ir XIX a. viduryje sultono Abdulmedžido I vykdytos reformos, kurios pagerino gyventojų švietimą.[1] Tai paskatino nahdos (arabų tautinio atgimimo) judėjimo atsiradimą.[2]
XX a. pradžioje arabų nacionalizmas plito kaip atsakas į Osmanų imperijoje augantį turkų nacionalizmą. 1915 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Didžioji Britanija ir Mašriko arabai susitarė, kad jei šie sėkmingai sukils prieš Osmanų valdžią, Didžioji Britanija parems nepriklausomos arabų valstybės sukūrimą.[1] Visgi jau 1916 m. Britanija ir Prancūzija pasirašė slaptą susitarimą, kuriuo pasidalijo Artimuosius Rytus įtakos sferomis. 1918 m. Osmanų imperijai kapituliavus Britanija atsisakė arabams duotų pažadų ir kartu su Prancūzija pasidalijo Siriją, Libaną, Jordaniją, Palestiną ir Iraką.[3] Jose šalia panarabizmo ėmė formuotis priklausymo atskirai valstybei jausmas, stiprėjo atskiros tautinės tapatybės suvokimas.[1]
Po Antrojo pasaulinio karo panarabizmo idėjas perėmė kairieji arabų politikai. Panarabizmo idėjos, sujungtos su marksizmu ir romantiniu nacionalizmu, tapo 1947 m. Damaske įkurtos Arabų atgimimo (Ba’ath) partijos ideologiniu pagrindu. Izraelio valstybės įkūrimas Palestinoje paveikė panarabizmo judėjimą, sustiprindamas jo priešiškumą Vakarų civilizacijai ir suskaldydamas arabų šalis.[1]
Bandymai kurti arabų sąjungą
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XX a. antroje pusėje būta keleto bandymų sukurti vieningą panarabišką valstybę: 1958–1961 m. gyvavo Egipto ir Sirijos sudaryta Jungtinė Arabų Respublika (iki 1961 m. su Šiaurės Jemenu sudarė Jungtines Arabų Valstybes), 1963–1971 m. – Egipto, Sirijos ir Irako sudaryta nauja federacinė Jungtinė Arabų Respublika.[1]
XX a. pabaigoje Libijos diktatorius Muamaras al Kadafis aktyviai siekė suvienyti arabus: 1972–1977 m. gyvavo Egipto, Sirijos ir Libijos paskelbta Arabų Respublikų Federacija.[1] 1974 m. mėgino sujungti Libiją ir Tunisą į Arabų Islamo Respubliką, prie kurios vėliau galimai prisijungtų Alžyras ir Marokas. Šie bandymai suvienyti arabus buvo nesėkmingi. 1945 m. įkurta Arabų lyga pasirodė tvariausia arabų sąjungos alternatyva.[4]
Nuosmukis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Gamalio Abdelio Nasero mirties nusivylimas panarabizmo nesugebėjimu užtikrinti ilgalaikės gerovės Arabų pasaulyje paskatino panislamizmo sustiprėjimą.[2] XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje panarabizmą ėmė stelbti nacionalizmo ir islamizmo ideologijos. Nors 10 dešimtmetyje panarabizmas neteko susižavėjimo, jis ir toliau išliko gyvybingas visame Arabų pasaulyje.[5]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 1,8 „Panarabizmas“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-01-28.
- ↑ 2,0 2,1 „Pan-Arabism | History, Significance, and Rise | Britannica“. www.britannica.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2023-07-24.
- ↑ Contemporary Politics in the Middle East, Beverly Milton-Edwards, Polity Press, 2006, p. 57-59
- ↑ "Arab Unity." The Continuum Political Encyclopedia of the Middle East. Ed. Avraham Sela. New York: Continuum, 2002. pp. 160–166.
- ↑ Rubin, Barry (1991). „Pan-Arab Nationalism: The Ideological Dream as Compelling Force“. Journal of Contemporary History. 26 (3/4): 535–551. doi:10.1177/002200949102600310. ISSN 0022-0094. JSTOR 260659.