Palangos piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Palangos piliakalnis
Birutes Hill.Palanga.jpg
Birutės kalnas
LietuvaPalanga.png

Palangos piliakalnis
Koordinatės
54°54′20″ š. pl. 21°03′10″ r. ilg. / 54.90556°š. pl. 21.05278°r. ilg. / 54.90556; 21.05278Koordinatės: 54°54′20″ š. pl. 21°03′10″ r. ilg. / 54.90556°š. pl. 21.05278°r. ilg. / 54.90556; 21.05278
Savivaldybė Palangos savivaldybė
Aukštis 6-7 m
Plotas 30x20
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas IX a. - XV a.
Žvalgytas 1928
Galima Palangos piliakalnio vieta
2010 09 30 Palangpils02.JPG

Palangos piliakalnispiliakalnis (A392K1P), vadinamas Birutės kalnas, senovinė gyvenvietė (A392K2P) ir piliakalnis, vadinamas Naglio kalnas (AR-19) Palangos savivaldybės teritorijoje, prie Baltijos jūros.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Birutės kalnas – vienas žymiausių ir plačiausiai tyrinėtų IX a.-XV a. Lietuvos pajūrio archeologinių paminklų. Manoma, kad tai buvo dangaus šviesuliams stebėti skirtų stulpų ir kartu šventyklos vieta. Su šiuo laikotarpiu siejama ir vietos religinės reikšmės kilmė, kuri vietos gyventojų tarpe buvo gyva iki pat XX a. Legendinė tradicija kalną sieja su šventosios ugnies kurstytoja, vėliau kunigaikštiene Birute.

Onos Jogailaitės įsakymu 1506 m. Birutės kalno viršūnėje buvo pastatyta katalikų koplyčia. Tuo būdu vietos gyventojus norėta atpratinti nuo prisiminimų, susijusių su Birutės vardu iš pagoniškų laikų. Medinei koplyčiai supuvus, 1753 m. perkelta kita iš Šventosios uosto. Ji XVIII a. pabaigoje Vilniaus vyskupo Masalskio įsakymu buvo nugriauta. 1869 m. architekto K. Majerio projektu Palangos klebonas K. Steponavičius pastatė čia naują, mūro koplyčią. Vėliau kun. J. Šarkauskis kalną sutvarkė ir apsodino. 1896 m. šiauriniame Birutės kalno šone įrengta Lurdo grota su Dievo motinos statula. [1]

Naglio kalnas – spėjamas 1425 m. minimas piliakalnis, kurį norėjo gauti kryžiuočiai ir jame statytis pilį. Tačiau kalnas ilgą laiką, iki apželdinant kopas, buvo pustomas vėjo, todėl piliakalnio požymių jame nepastebėta.[2]

Dar viena galima Palangos piliakalnio vieta - dabar apleistas, sąvartynu paverstas pušimis apaugęs kalniukas 65 m į pietus nuo dabartinės Ronžės vagos, jos posūkio į šiaurę ir 35 m nuo Basanavičiaus g. Jo aikštelėje buvusi įrengta pavėsinė. Iki susiformuojant dabartiniam kopagūbriui šis kalniukas buvo prie jūros kranto ir galėjo būti naudojamas gynybai nuo pakrantės plėšikų.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palangos piliakalnius 1928 m. aprašė Petras Tarasenka. Žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko Lietuvos istorijos institutas. Birutės kalną 1997 m. tyrė Vladas Žulkus.

Birutės kalno šiaurės vakarų papėdėje rasta senovės gyvenvietė. Birutės kalne 1997 m. rasti 4 kapai. Kapai 1 ir 2 datuojami XVIII a.XIX a., kapas 3 pagal rastus papuošalus datuojamas XVII a. antrąja puse – pabaiga, kapas 4 – suardytas.

Palangos archeologinės vietos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Būtingės senovės gyvenvietė - A388P, AR-1516;
  • Palangos kapinynas - A389P, AR-14;
  • Palangos kapinynas II - A390P, AR-18;
  • Palangos kapinynas III, vadinamas Žemaičių kalneliu - A391P;
  • Palangos senojo miesto vieta - A393P;
  • Palangos senovės gyvenvietė, vadinama Žemaičių kalneliu - A394P;
  • Palangos senovės gyvenvietė II - A395P;
  • Palangos senovės gyvenvietė III - A396P;
  • Palangos kapinynas - AR-20;
  • Palangos senovės gyvenvietė I - AV-2025;
  • Palangos senovės gyvenvietė - AV-2026;
  • Šventosios akmens amžiaus stovykla - AR-22.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Senosios Įpilties piliakalnis 26 km Nagarbos piliakalnis 10 km
Joskaudų piliakalnis 12 km
Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Kurmaičių piliakalnis 13 km
Eketės piliakalnis 17 km Andulių piliakalnis 11 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvių enciklopedija. T. 3, Birulė-Chromotipija. Boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla. 1954. 543 p.
  2. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. t.2 p. 124
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]