Pakrantinė viksva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Carex riparia
Pakrantinė viksva (Carex riparia)
Pakrantinė viksva (Carex riparia)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Lelijainiai
(Wikispecies-logo.svg Liliopsida)
Poklasis: Lelijažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Liliidae)
Šeima: Viksvuoliniai
(Wikispecies-logo.svg Cyperaceae)
Gentis: Viksva
(Wikispecies-logo.svg Carex)
Rūšis: Pakrantinė viksva
(Wikispecies-logo.svg Carex riparia)
Binomas
Carex riparia
Curtis, 1783
Sinonimai
  • Trasus riparius (Curtis) Gray

Pakrantinė viksva (lot. Carex riparia, angl. Greater pond-sedge, vok. Ufer-Segge) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas.

Pakrantinės viksvos pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių: „carex“ – viksva, „riparia“ – pakrantinė, krantinė.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pakrantinės viksvos požymiai

Daugiametis, pilkai žalias, 60– 120(150) cm aukščio augalas su ilgu, storu, šliaužiančiu šakniastiebiu ir palaipomis. Stiebai statūs, stambūs, stori, aštriai tribriauniai viršuje šiukštūs, iki viršaus lapuoti; pamatinės makštys rusvos arba rausvai rusvos, pastorėjusios, belakštės, supleišėjusios, bet pakraštyje dažniausiai lygios, tinkliškai neišsisklaidžiusios. Lapai standūs, plokšti, platūs, 6– 12(15) mm pločio, viršuje laipsniškai nusmailėję. Labai šiurkščiakraščiai su išsišovusia vidurine gysla ir mažomis, ryškiomis skersinėmis gyslomis, tokio pat ilgio, kaip stiebai arba ilgesni už juos. Žiedynas status, ilgas, 20– 30 cm ilgio, retas susideda iš 3– 5(6) suartėjusių kuokelių ir 2– 3(4) cm viena nuo kitos gerokai nutolusių piestelinių varpučių. Apatinis žiedynlapis su trumpa makštimi ir ilgu, tokio pat ilgio, kaip ir žiedynas ar dar ilgesniu už jį, lakštu. Kuokelinės varputės cilindriškos, 2–6 cm ilgio ir 3–5 mm pločio, storos, tankios; jų pažiedės kaštoniukai rudos, plačiai lancetiškos, dažnai viršūnėje akuotiškai nusmailėjusios. Piestelinės varputės cilindriškos, storos, 2– 6(10) cm ilgio ir 8– 10 mm pločio, tankios, apatinė – žymiai toliau nuo kitų atsiskyrusi, ant ilgo, kartais 5 cm ilgio, storo švelnaus kotelio, likusios – trumpakotės arba beveik bekotės iš pradžių stačios, vėliau atsilošusios arba nusvirusios pažiedės kiaušiniškai lancetiškos, rausvai rudos, su šviesesniu trigysliu ruoželiu per vidurį, kuris viršūnėje pereina į ilgą, laipsniškai nusmailėjusį, pakraštyje smulkiai dantytą akuotą. Maišeliai odiški kiaušiniškai kūgiški, 5– 5,5(6) mm ilgio, trumpesni už pažiedes, apvaliai tribriauniai, su plonomis, gausiomis gyslomis, rudi, trumpakočiai, laipsniškai nusmailėję į gana trumpą, dvidantį snapelį, kurio danteliai plačiai prasiskėtę. Vaisiai kiaušiniški, tribriauniai, 2–2,3 mm ilgio, šviesiai rudi.

Žydi gegužės ir birželio mėnesiais. Vaisius išplatina vandens srovės. Hemikriptofitas, hidrofitas.

Augimvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auga upių, pelkės, ežerų, tvenkinių krantuose, grioviuose, žemapelkėse, dažnai kartu su Lieknąja viksva ( Carex gracilis).

Paplitimas Lietuvoje: Gana dažnas visoje šalyje.

Bendras paplitimas: Beveik visa Europa (išskyrus arktinius bei šiaurinius rajonus ir didesnę Pirėnų pusiasalio dalį), Kaukazas, Sibiras (iki Baikalo), mažoji ir vidurinė Azija,Iranas, Šiaurės Afrika. Priklauso Euroaziniam floros elementui.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunas augalas gyvulių ėdamas. Šiene jį geriausiai ėda galvijai. Augale susidaro ciano rūgšties, todėl tik atsargiai jį galima vartoti pašarui. Stiebai tinkami demblių pynimui. Dekoratyvinis augalas.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • P. Snarskis, „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“, Vilnius, 1969 m.
  • V. Galinis, „Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti“, Vilnius, 1980 m.