Pagarbaus atstumo principas
Pagarbaus atstumo principas[1] arba pagarbaus atstumo modelis[2] (angl. arm’s length principle) – tai viešojo valdymo modelis, kuriame strateginius sprendimus priima viena institucija, o praktinį jų vykdymą užtikrina kita, visiškai savarankiška įstaiga.[3] Šis principas pirmiausiai buvo pradėtas taikyti Didžiojoje Britanijoje ir dažnai laikomas tipišku jos politikos bruožu,[4] tačiau šis modelis yra efektyviai taikomas ir Skandinavijos valstybėse bei tam tikrose kitose ES narėse.[1] Europos Tarybos ekspertai taip pat paragino Rytų Europos šalis, kurios nuo 1986 metų dalyvauja Nacionalinės kultūros politikos apžvalgų programoje, pertvarkyti savo valdymą pagal pagarbaus atstumo modelį.
Svarbiu instituciniu pokyčiu, priartinusiu Lietuvos kultūros politiką prie pagarbaus atstumo modelio, tapo 2013 m. veiklą pradėjusi Lietuvos kultūros taryba. Remiantis kitų šalių analogiškų institucijų praktika, šiai tarybai buvo pavesta įgyvendinti kultūros programas ir administruoti Kultūros rėmimo fondą.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 Audronė Rimkutė. „PAGARBAUS ATSTUMO“ PRINCIPAS LIETUVOS KULTŪROS POLITIKOJE. ISSN 2335-2388
- ↑ „Transformations in Business & Economics - 2014, 13 tomas, 1 (31) - Straipsnis“. www.transformations.knf.vu.lt. Nuoroda tikrinta 2026-09-13.
- ↑ Hillman-Chartrand, McCaughey 1989: 144
- ↑ Mucica 2005