Pagėgių kapinių koplyčia
55°08′04″š. pl. 21°53′43″r. ilg. / 55.134466°š. pl. 21.895225°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Tikėjimo srovė | liuteronai |
| Savivaldybė | Pagėgių savivaldybė |
| Gyvenvietė | Pagėgiai |
| Adresas | Jankaus g. 25 |
| Statybinė medžiaga | mūras |
| Pastatyta | XX a. pr. |
Pagėgių koplyčia stovi Pagėgiuose, senosiose kapinėse, esančiose į vakarus nuo miesto centro, už geležinkelio pervažos, prie kelio 4230 Pagėgiai–Plaušvariai . Tai senosios Pagėgių evangelikų liuteronų kapinės, po II pasaulinio karo neatpažįstamai pasikeitusios.
Koplyčia stūkso kapinių pradžioje, prie pagrindinio tako, atskirai aptverta metaline tvorele. Šventoriuje stovi medinis kryžius su raižiniais. Kapinėse tarp daug naujesnių antkapinių paminklų išlikęs vienas kitas senųjų betoninių kapų apvadas, kalvio darbo tvorelė, lietas geležinis kryžius su senu įrašu. Koplyčia prižiūrima vietos katalikų bendruomenės.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagėgių kapinių koplyčia buvo maldos namais, kai Pagėgiuose neliko katalikų bažnyčios, kurios pastatą sovietinė valdžia nusavino, vėliau nugriovė, o atimtoje evangelikų liuteronų bažnyčioje įkurdintas kino teatras. Tada melstis žmonės rinkosi į suremontuotą evangelikų kapinių mūrinę koplyčią. Joje meldėsi abiejų konfesijų žmonės, o koplyčia dar prieš tai priklausė evangelikams liuteronams, naudota šarvojimui. Tuomet koplyčia buvo kur kas mažesnė, tikintieji per šventes joje netilpdavo. Vėliau katalikų kunigo Bronislovo Šveikausko (1910–1968) pagražinta, buvo iškeltas stogas ir padidintas koplyčios plotas. Klebonas po mirties buvo palaidotas prie pietrytinio koplyčios kampo.
Koplyčios išplėtimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagėgiai buvo svarbūs lietuviams tremtiniams, sugrįžusiems iš lagerių ir priverstinai apsigyvenusiems gretimoje Kaliningrado srityje (grįžti Į Lietuvą jiems drausta). Jų gausiai rinkdavosi Pagėgių koplyčioje. Antrą kartą koplyčia buvo padidinta 1970 m. tuometinio Pagėgių katalikų klebono Petro Vincento Stuko iniciatyva, kai jis pasižadėjo per Šv. Velykas tai padaryti. Jis buvo atvykęs į parapiją nuo 1968 m. po kun. B. Šveikausko mirties. Koplyčiai per labai trumpą laiko tarpą buvo pristatytas nemažas priestatas. Valdžia nespėjo apsižiūrėti, o užbaigto statinio nugriauti nebedrįso.
Tuometis Šilutės rajono vyr. architektas D. Šatūnas patvirtino P. V. Stuko ir Juozapo Bartkaus padarytą koplyčios padidinimo projektą. Gavus leidimą statyti „tambūrą“, prie šio darbo entuziastingai prisidėjo parapijiečiai. Kad valdžiai mažiau užkliūtų ir ji nesikištų, dažnai buvo dirbama kiaurą parą, talkininkų atvykdavo ir iš toliau – Žukų, Rukų. Katalikams talkino ir evangelikai. Statybinės medžiagos tuo laiku buvo deficitinės, todėl jų buvo gaunama griaunant senus pastatus. Kaliningradiečiams padedant buvo pagaminti langų rėmai iš ketaus, bet ne visus spėta įstatyti, nes kilo triukšmas dėl šios statybos. Kartu su Pagėgių bažnyčios tarybos komitetu P. V. Stukas vyko aiškintis pas Religinių reikalų įgaliotinį J. Rugienį. Buvo prieita prie kompromiso, kad „tambūrą“, kuris tapo didesnis už pačią koplyčią, įvertintų ir sutvarkytų oficialius dokumentus diplomuotas inžinierius. Tai padarė tauragiškis specialistas A. Paulauskas, tačiau netrukus jis buvo keleriems metams pašauktas tarnauti į Tarybinę Armiją. Galiausiai atleistas iš darbo Šilutės architektas D. Šatūnas, o klebonas P. V. Stukas po 1,5 metų tarnystės Pagėgiuose iškeltas į kitą parapiją.
Koplyčia prarado reikšmę, kai Pagėgių katalikai 1996 m. pasistatė naują bažnyčią, o evangelikai liuteronai dar Atgimimo pradžioje atgavo senuosius maldos namus.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Petras Vincentas Stukas. Ora et labora. Melskis ir dirbk: 50 metų Kristaus vynuogyne, Kaunas: Naujasis lankas, 2015. ISBN 978-9955-03-951-8.
