Padniestrės karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Padniestrės karas
Transnistria conflict.svg
Karinė padėtis 2022 m. gegužės 30 d.
       Moldavijos kontroliuojama teritorija
       Padniestrės kontroliuojama teritorija
Data 1990 m. lapkričio 2 d. – 1992 m. liepos 21 d.
Vieta Padniestrė, Moldavija
Rezultatas Rusijos ir Padniestrės pergalė
  • Padniestrė tampa de facto nepriklausoma valstybe, tačiau tarptautiniu mastu pripažįstama kaip Moldavijos dalis.
Konflikto šalys
Moldavija Moldavija
Parama:
Rumunija Rumunija[1]
Padniestrė Padniestrė
Rusija Rusija
Vadovai ir kariniai vadai
Moldavija Mirčia Sneguras
Moldavija Valeriju Muravskis
Moldavija Jonas Kostašas
Padniestrė Igoris Smirnovas
Padniestrė Vladimiras Antjufejevas
Rusija Borisas Jelcinas
Rusija Aleksandras Lebedis
Rusija Dmitrijus Rogozinas
Nuostoliai
279–324 nužudyti[2][3]
1 180 sužeistųjų
364–913 nužudyti
624 sužeistųjų[4][5]
Iš viso žuvo 316–637 civiliai[6]

Padniestrės karas (rumun. Războiul din Transnistria, rus. Война в Приднестровье) – karinis konfliktas, kilęs 1990 m. lapkričio 2 d. Dubesaryje tarp Padniestrės ir Moldavijos.

Kovos suintensyvėjo 1992 m. kovo 1 d. ir, kaitaliodamos paliaubas, tęsėsi visą 1992 m. pavasarį ir vasaros pradžioje, kol 1992 m. liepos 21 d. buvo paskelbtos paliaubos, kurios išsilaikė iki šiol. Karo metu Padniestrės separatistai rusakalbiai, pasivadinę Gvardiečiais, pagarsėjo brutaliais susidorojimais prieš moldavus (t. y. surišdavo, tardydavo, beginklius grasindavo susprogdinti granata, išbadydavo akis, nupjaudavo ausis, išprievartaudavo).[7] Po paliaubų paskelbimo, separatistinės Padniestrės Moldavijos Respublikos teritorijoje imta vykdyti agresyvi rusifikacija, 1994 m. uždarytos moldaviškos mokyklos, kadangi jos atsisakė pereiti prie rusiškos kirilicos rašmenų.[7]

Kartais konfliktas Moldavijoje ir Rumunijoje vadinamas Moldavijos–Rusijos karu (rumun. Războiul moldo-rus).[8]

Kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorinis kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki sovietų okupacijos Besarabijoje ir Šiaurės Bukovinoje bei Moldavijos TSR įkūrimo 1940 m. Besarabijos dalis Moldavijoje, t. y. į vakarus nuo Dniestro upės, priklausė Rumunijai (1918–1940 m.). Molotovo-Ribentropo paktą tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos, dėl kurio įvyko 1940 m. įvykiai, dabartinė Moldavija vėliau pasmerkė ir 1991 m. nepriklausomybės deklaracijoje paskelbė jį „negaliojančiu“. Vis dėlto, subyrėjus Sovietų Sąjungai, dėl to įvykę teritoriniai pokyčiai liko galioti.

Iki Moldavijos TSR sukūrimo dabartinė Padniestrė buvo Ukrainos TSR dalis kaip autonominė respublika, vadinama Moldavijos Autonomine Tarybų Socialistine Respublika, kurios sostinė buvo Tiraspolis (1924–1940 m.). Ji sudaro kiek daugiau nei dešimtadalį Moldavijos teritorijos.

Politinis kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valdant sovietams, Moldavijos TSR buvo vykdoma rusifikacijos politika, įskaitant izoliaciją nuo rumunų kultūros sferos ir kirilicos pritaikymą rumunų kalbai.[9] Paskutiniaisiais devintojo dešimtmečio metais Sovietų Sąjungos politinis kraštovaizdis keitėsi dėl Michailo Gorbačiovo vykdytos perestroikos ir glasnost politikos, kuri leido politinį pliuralizmą regioniniu lygmeniu. Moldavijos TSR, kaip ir daugelyje kitų Sovietų Sąjungos dalių, pagrindine politine jėga tapo nacionaliniai judėjimai.[10] Šiems judėjimams demonstruojant vis labiau nacionalistines nuotaikas ir išreiškiant ketinimus palikti SSRS ir susijungti su Rumunija, jie susidūrė su vis didesniu respublikoje gyvenančių daugiausia rusakalbių etninių mažumų pasipriešinimu.[11] Šis pasipriešinimas naujoms tendencijoms ir galimai būsimai politikai ryškiau pasireiškė Padniestrėje, kur, skirtingai nei likusioje Moldavijos TSR dalyje, etninių moldavų (39,9 %) buvo mažiau nei rusų ir ukrainiečių (53,8 %), kaip rodo 1989 m. Padniestrės gyventojų surašymo duomenys, daugiausia dėl didesnės imigracijos sovietmečiu.

Vieni mano, kad separatistines nuotaikas paskatino skirtinga istorija (ypač 1918–1940 m.) ir moldavų diskriminacijos baimė, kiti mano, kad vien etninė įtampa nepaaiškina konflikto dinamikos. Pasak John Mackinlay ir Peter Cross, kurie atliko tyrimą remdamiesi pranešimais apie aukas, abiejose konflikto pusėse kartu kovojo nemažai tiek padniestriečių, tiek moldavų. Jie daro prielaidą, kad konfliktas yra labiau politinio pobūdžio.[12]

1989 m. rugpjūčio 31 d. Moldavijos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė du įstatymus. Viename iš jų moldavų kalba tapo valstybine kalba vietoj rusų kalbos, kuri de facto buvo oficiali Sovietų Sąjungos kalba. Jame taip pat buvo paminėta kalbinė moldavų-rumunų tapatybė. Antrajame įstatyme buvo numatyta grįžti prie lotyniškojo rumunų kalbos raidyno. Moldavų kalba – 1940–1989 m. buvusioje Sovietų Sąjungoje naudotas terminas, kuriuo buvo vadinama beveik identiška rumunų kalbos tarmė. 1990 m. balandžio 27 d. Moldavijos TSR Aukščiausioji Taryba patvirtino tradicinę trispalvę (mėlyna, geltona ir raudona) vėliavą su Moldavijos herbu, o vėliau, 1991 m., pakeitė valstybės himną į Deșteaptă-te, române!, kuris nuo 1990 m. yra Rumunijos himnas. Vėliau, 1990 m., buvo atsisakyta žodžių „sovietinis“ ir „socialistinis“, o šalies pavadinimas pakeistas į „Moldavijos Respublika“.

Šie įvykiai, įskaitant 1989 m. gruodžio mėn. pasibaigusį Čaušesku režimą kaimyninėje Rumunijoje ir 1990 m. gegužės 6 d. iš dalies atidarytą sieną tarp Rumunijos ir Moldavijos, daugelį Padniestrės ir Moldavijos gyventojų paskatino manyti, kad Moldavijos ir Rumunijos sąjunga neišvengiama. Ši galimybė sukėlė rusakalbių gyventojų baimę, kad jie bus išstumti iš daugelio viešojo gyvenimo sričių. Nuo 1989 m. rugsėjo mėn. regione vyko stiprūs protestai prieš centrinės valdžios vykdomą etninę politiką. Protestai peraugo į separatistinius judėjimus Gagaūzijoje ir Padniestrėje, kurie iš pradžių siekė autonomijos Moldavijos TSR sudėtyje, kad rusų ir gagaūzų kalbos išliktų valstybinėmis. Kadangi nacionalistų dominuojama Moldavijos Aukščiausioji Taryba šias iniciatyvas uždraudė, Gagaūzijos Respublika ir Padniestrė paskelbė nepriklausomybę nuo Moldavijos ir pareiškė sieksiančios būti vėl prijungtos prie Sovietų Sąjungos kaip nepriklausomos federacinės respublikos.[11]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Adam, Vlad (2017). Romanian involvement in the Transnistrian War (Thesis). Leiden University. pp. 1–31. 
  2. „Monumentul eroilor căzuți în războiul transnistrean“. Monument.md. 1998-08-29. Suarchyvuotas originalas 2011-07-22. Nuoroda tikrinta 2011-09-05. 
  3. Accente, Nr. 36, 2002-03-14
  4. Dnestrovskaya Pravda, no. 84-85, page 2, 2001-11-24
  5. ВОЗРОЖДЕННОМУ В ПРИДНЕСТРОВЬЕ ЧЕРНОМОРСКОМУ КАЗАЧЬЕМУ ВОЙСКУ – 15 ЛЕТ Archyvuota kopija 2007-05-03 iš Wayback Machine projekto. Olvia Press. 18 December 2006. Retrieved 2006-12-18; See also: "В Приднестровье отмечают 15-летие Черноморского казачьего войск," Archyvuota kopija 2014-02-22 iš Wayback Machine projekto.«Новый Регион – Приднестровье», 2006-12-14.
  6. Uppsala Conflict Data Program, Moldova: Dniestr (entire conflict),Government of Moldova – PMR, http://www.ucdp.uu.se/gpdatabase/gpcountry.php?id=108&regionSelect=9-Eastern_Europe#, viewed 3 May 2013
  7. 7,0 7,1 Butrimas, Eldoradas. Rusinimo politika Padniestrėje: išdurdavo akis, nupjaudavo ausis. 2022-07-07.
  8. Ursu, Valentina (2020-03-01). „Oazu Nantoi: "Conflictul nu este intern. Pacificatorii ruși au menirea de a nu admite rezolvarea acestui conflict". Radio Europa Liberă Moldova (rumunų). 
  9. „Transdniestrian conflict: origins and issues“. OSCE. 1994-06-10. Nuoroda tikrinta 2022-03-06. 
  10. Hare, Paul (1999). „Who are the Moldovans?“. In Paul Hare; Mohammed Ishaq; Judy Batt. Reconstituting the market: the political economy of microeconomic transformation. Taylor & Francis. p. 363. ISBN 90-5702-328-8. Nuoroda tikrinta 2009-10-30. 
  11. 11,0 11,1 Hare, Ishaq, Batt, p. 369–370.
  12. [John Mackinlay and Peter Cross: Regional Peacekeepers, The Paradox of Russian Peacekeeping. United Nations University Press: New York & Paris, 2003. Pages 140–141]