Padauguvos–Karalgirio miškai
55°6′28″ š. pl. 23°41′0″ r. ilg. / 55.10778°š. pl. 23.68333°r. ilg.
Padauguvos-Karalgirio miškai – miškai vidurio Lietuvoje, Kauno rajone, 2 km į šiaurę nuo Vilkijos. Priklauso Kauno miškų urėdijai, Vilkijos, Karalgirio ir Padauguvos girininkijoms. Apima 57,2 km² plotą.[1] Masyvą sudaro Padauguvos, Karalgirio, Babtyno (Zacišiaus), Naujatriobių miškai.
Paviršius daugiausia lygus, vietomis banguotas. Būdingi velėniniai jauriniai glėjiški ir velėniniai karbonatiniai išplauti priemoliai. Miškus vagoja Nevėžio intakai: Striūna (su Strebuku, Voveriu, Algupiu), Alksnupis, Vejuona, Garnūpis.
Medynai:
- eglynai: 30 %
- beržynai: 25 %
- drebulynai: 23 %
- baltalksnynai: 14 %
- juodalksnynai: 6 %
- ąžuolynai: 1 %
- uosynai: 1 %
Jaunuolynai sudaro 8 % medynų, pusamžiai medžiai 23 %, pribręstantys 35 %, brandūs 34 %.
Miške sutinkama briedžių, stirnų, šernų, elnių, lapių, kiaunių, usūrinių šunų, kiškių, voverių, barsukų, vilkų, bebrų, ondatrų, jerubių, slankų, juodųjų gandrų, vandens ir plėšriųjų paukščių.[2]
Miško šiaurės rytiniai pakraščiai siekia greitkelį A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda , miškus kerta keliai 1914 Vilkija–Padauguva–Vareikoniai , 1925 Čekiškė–Liučiūnai–Cinkiškiai . Prie Padauguvos-Karalgirio miškų įsikūrę: Karalgiris, Zacišius, Ramonai, Miškalaukis, Pastriūnys, Lipikiškiai, Daugužiai, Padauguvėlė, Godėnai, Naujatriobiai, Pavejuonis.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Padauguvos‑Karalgirio miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- ↑ Padauguvos–Karalgirio miškai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 259