Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Pašvitinio bažnyčia)
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 56°09′36″š. pl. 23°48′55″r. ilg. / 56.1598941°š. pl. 23.8153623°r. ilg. / 56.1598941; 23.8153623

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia
Pasvitinys2.JPG
Vyskupija Šiaulių
Dekanatas Pakruojo
Savivaldybė Pakruojo rajonas
Gyvenvietė Pašvitinys
Adresas Korsako g. 6
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta 1852 m.
Stilius neorenesansas
Dvibokštės bažnyčios priekis

Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia stovi Pašvitinio miestelyje, prie ŠiauliųŽeimelio kelio.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1459 m. Pašvitinyje pastatyta pirmoji bažnyčia. 1609 m. pradėta statyti nauja. Pašvitinys 16211842 m. priklausė Žemaičių vyskupijai.

Vietoj medinės 1825 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, bet dėl blogų pamatų netrukus perskilo. Ji buvo nugriauta ir 1852 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. Ją 1857 m. konsekravo vyskupas Motiejus Valančius. Parapijai 1841 m. priklausė 6 valakai žemės. Prie bažnyčios nuo seno buvo altarija, vėliau įsteigta antra. XIX a. viduryje veikė parapinė prieglauda. Po 1902 m. pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą pastatyta mūrinė klebonija[1].

Pašvitinyje 19281934 m. gyveno ir mirė kunigas Juozas Dabužis-Dabužinskas (1878–1934), visuomenininkas ir spaudos darbuotojas, 1919 m. Paryžiaus Taikos konferencijos Lietuvos delegatas. 19521988 m. klebonavo Boleslovas Stasuitis (1909–1988; palaidotas Šiaulėnų kapinėse). Pašvitinio bažnyčioje 1805 m. gruodžio 25 d. krikštytas Juozapas Nikodemas von Goesas – aktyvus XIX a. Joniškio savivaldos veikėjas, lietuvių tautinio atgimimų veikėjų Joniškio ir Pakruojo krašte – Stanislovo ir Teresės von Goesų tėvas. 1887 m. spalio 27 d. tuokėsi vieno iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų Karolio Požėlos tėvai Rozalija Čiapaitė ir Juozapas Požėla.

1904 m. rugpjūčio 14 d. šioje bažnyčioje susituokė Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir Sofija Chodakauskaitė.[2]

1968 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos metu (vad. A. Tautavičius) [3] nustatytas dubenėtas akmuo šventoriuje. Jis įmūrytas pietinėje tvoros pusėje prie rytinio šventoriaus kampo (apie 7,5 m nuo jo į vakarus), prie pat žemės. Akmuo 110x50 cm dydžio, duobutė 14 cm skersmens, 7 cm gylio.

2006 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu (vad. E. Vasiliauskas) šventoriuje rasta XVI–XVIII a. monetų, papuošalų, kapų[4].

Parapijos klebonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1952–1988 m. – kunigas dekanas Boleslovas Stasuitis
  • 1988–1991 m. – kunigas Kęstutis Daknevičius
  • 1991–1992 m. – kunigas Antanas Jokubauskas
  • 1992–1993 m. – kunigas Virginijus Veprauskas
  • 1993–1995 m. – kunigas Virginijus Kazaitis
  • 1995–1997 m. – kunigas Šarūnas Leskauskas
  • 1997–1999 m. – kunigas Vidas Vaitiekūnas
  • 1999–2001 m. – kunigas Alvydas Vainoras
  • 2001–2003 m. – kunigas Egidijus Venckus
  • 2003–2006 m. – kunigas Gintas Sakavičius
  • nuo 2006 – m. – kunigas Vaidas Mikalčius[5]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia mūrinė, neorenesansinė, stačiakampio plano, dvibokštė, su trisiene apside. Bokštai neiškišti, kresni, dviejų tarpsnių su piramidiniais, žemais stogeliais, langais ir angomis pusapskrite arka. Vienas apskritas langas priekiniame fasade. Frontonas trikampis. Stogas dvišlaitis. Vidus trinavis, skaidytas stačiakampio pjūvio stulpais. Šoninių navų lubos plokščios, vidurinės įlenktos. Grindys plytelių. Vargonų choras remiasi į sienelę su pusės elipsės formos arka. Penki mediniai eklektiški altoriai. Šventoriaus tvora mūrinė, su stulpiniais vartais. Jame stovi mūrinė koplyčia. Yra Kryžiaus kelio stočių koplytėlės[6].

Vargonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastatė Jekabpilio meistras A. Smaklistas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Instrumente du manualai, pedalai ir 19 registrų. Vargonų prospektas eklektiškas. Cokolis skydinis. Viršutinė dalis – suglausti trys bokšteliai, iš kurių vidurinis su trikampiu frontonu, rozete. Jų kraštuose stulpeliai aukšti, su stogeliais, smailėmis. Karnizas puoštas astragalu, trilapiais drožiniais[7].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka