Polietileno tereftalatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio PET)
Peršokti į: navigacija, paiešką
Cheminė sandara

Polietileno tereftalatas, PET, PETE, PETP (angl. polyethylene terephthalate, PET, PETE, PETP) – plačiai paplitęs plastikaspoliesterio šeimos. Iš jo daromi gaiviųjų gėrimų buteliai, skaidrios plėvelės, tekstilinis pluoštas (ir audiniai) ir kt.

Privalumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Polietileno tereftalatas tarp kitų plastikų svarbus tuo, kad

  • jis yra atsparus ir gana stiprus,
  • galima pagaminti skaidrų bespalvį arba spalvotą (Aukšto tankio polietileną sunku padaryti visiškai skaidrų),
  • sunkiai praleidžia dujas,
  • pakankamai pigiai gaminamas,
  • jį įmanoma visiškai perdirbti pakartotiniam naudojimui, nes jo polimerinės grandinės nesuyra jas perdirbant.

Gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gaunamas polikondensuojant tereftalio rūgšties molekules arba jungiant tereftalio rūgšties dimetileterio eterio molekules su etilenglikoliu. Pagal techninius – ekonominius rodiklius priimtinesnis yra antrasis būdas. Tereftalio rūgšties eterifikacija etilenglikoliu vykdoma 240–270 °C temperatūros ir 0,1–0,2 MPa slėgio aplinkoje.

PET saugumas sveikatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

PET junginiai yra biologiškai inertiški, nesukelia neigiamo poveikio nei kontaktuojant su oda, nei prarijus. Toksiško poveikio bandymuose su gyvūnais neužfiksuota. Tyrimai neparodė genotoksiškumo. Tiriant atskirus monomerus ir PET tarpinius junginius nustatyta, kad jie netoksiški ir iš principo nekelia pavojaus žmogaus sveikatai. Buvo kilę abejonių dėl stibio trioksido, kuri naudojamas PET gamyboje, tačiau tyrimai su gyvūnais taikant iki 20 g/kg dietą neparodė toksiško ar genotoksiško poveikio (kai ES nustatytas stibio migracijos limitas iš pakuotės yra 0,04 mg./kg maisto)[1]. Taip pat nenustatyta, kad PET galėtų sukelti žmogaus endokrininės sistemos veiklos sutrikimų. Daugelis tyrimų parodė, kad PET pakuotė yra saugi naudoti maistui.[2]

Rizika sveikatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

PET gamybos metu bei jam vėliau yrant susidaro kenksmingi junginiai. Būtinos specialios priemonės, kad jų kiekiai neviršytų leistinų normų.

Stibis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stibio junginiai naudojami PET gamyboje kaip katalizatoriai. Jie nėra itin nuodingi, tačiau kenksmingi. Nuo naujų PET gaminių stibio junginiai nuplaunami, todėl butelio išoriniame ar vidiniame paviršiuje iš pradžių jų nebūna. Tačiau pilant verdantį vandenį ar šildant mikrobangėje į butelio turinį patenka PET vidinėje struktūroje užsilikę stibio junginiai.[3] Priklausomai nuo bandymo sąlygų, stibio junginių koncetracija po to gali ir viršyti rekomenduojamus saugius kiekius. Nustatyta, jog saugi temperatūra yra ne daugiau 60 °C, jei šildoma trumpą laiką.[4]

Stibio kiekiai gali viršyti leistinus ir per ilgai (daugiau nei metus) laikant.[5]

Daug (daugiau nei būtų leidžiama geriamajame vandenyje) stibio buvo rasta PET taroje išpilstytose sultyse[6][7] Teisingai pagamintame, ne per ilgai saugotame geriamojo vandens PET butelyje randama maždaug vienas procentas leistinos stibio junginių dienos dozės.[8]

Ftalatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2010 m. žurnale „Environmental Health Perspectives“ pasirodė straipsnis, teigiantis, jog PET buteliuose gali susikaupti nemažai endokrininei sistemai kenksmingų ftalatų [9], kurių ten buvo rasta apie 12 kartų daugiau nei stikliniuose buteliuose, tiesa, nebuvo nustatyta, ar jie atsirado būtent dėl PET pakuotės.[9]

Pavadinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

TSRS polietileno tereftalatas ir iš jo gaunamas pluoštas turėjo pavadinimą lavsanas. Žodis rus. лавсан dirbtinis, jis yra trumpinys iš rus. ЛАборатории Высокомолекулярных Соединений Академии Наук 'Mokslų akademijos stambiamolekulinių junginių laboratorija'.

PET pluoštai kitose šalyse dažnai irgi turi savus pavadinimus: terylene (D. Britanija), dacron (JAV), tergal (Prancūzija), trevira (Vokietija), tetoron (Japonija), poliesteris, melinex, mylar, Tecapet, Tecadur (Vokietija) ir kt.


Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Scientific EK. Committee on Health and Environmental Risks, p. 5
  2. ILSI Europe. POLYETHYLENE TEREPHTHALATE (PET) FOR FOOD PACKAGING APPLICATIONS
  3. X. Cheng. „Assessment of metal contaminations leaching out from recycling plastic bottles upon treatments“. Environmental science and pollution research international, 17 (7), 1323–30 (2010). DOI:10.1007/s11356-010-0312-4. PMID 20309737. 
  4. Aminu Tukur. „PET bottle use patterns and antimony migration into bottled water and soft drinks: the case of British and Nigerian bottles“. Journal of Environmental Monitoring, 14 (4), 1236–1246 (2012). DOI:10.1039/C2EM10917D. 
  5. Aminu Tukur. „PET bottle use patterns and antimony migration into bottled water and soft drinks: the case of British and Nigerian bottles“. Journal of Environmental Monitoring, 14 (4), 1236–1246 (2012). DOI:10.1039/C2EM10917D. 
  6. Claus Hansen. „Elevated antimony concentrations in commercial juices“. Journal of Environmental Monitoring, 12 (4), 822–4 (2010). DOI:10.1039/b926551a. PMID 20383361. 
  7. Sophie Borland (2010-03-01). „Fruit juice cancer warning as scientists find harmful chemical in 16 drinks“. Daily Mail. 
  8. Consumer Factsheet on: Antimony, EPA archive 2003-06-23
  9. 9,0 9,1 Leonard Sax. „Polyethylene Terephthalate May Yield Endocrine Disruptors“. Environmental Health Perspectives, 118 (4), 445–8 (2010). DOI:10.1289/ehp.0901253. PMID 20368129.