Ortoepija

Ortoepija (sen. gr. ὀρθοέπεια = orthoepia < sen. gr. ὀρθός = orthós 'teisingas, taisyklingas' + sen. gr. ἔπος = épos 'šneka') – bendrinės kalbos garsų ir jų samplaikų taisyklinga tartimi besirūpinanti fonetikos šaka. Platesne reikšme, ortoepija vadinama kalbotyros šaka, kurios objektas – kalbos tarties taisyklių laikymasis.

Pasak E. Varmeno, žodžiams būdingos trys ypatingos charakteristikos: matomoji – rašyba, girdimoji – tartis, ir žodžių „siela“ – reikšmė. Ortoepija telkiasi būtent į girdimąją žodžių pusę.

Bendrinės kalbos tartis skirstoma į aukštesniojo lygmens, arba kanoninę, žemesniojo lygmens ir laisvojo stiliaus atmainas. Aukšteniojo lygmens tarčiai būdinga tiksli, akcentuota artikuliacija, vidutinis kalbėjimo tempas, neutrali konstatuojamoji intonacija. Aukštesnysis lygmuo taikomas viešajame diskurse: tai diktorių pranešimai radijo ir televizijos žinių laidose, diktuojamieji tekstai mokykloje, poetiniai arba filosofiniai intarpai spektakliuose, instrukcijos, kaip visuomenei elgtis ir pan. Šis lygmuo yra monologinis.

Žemesniojo stilistinio lygmens tarčiai taikomi ne tokie dideli reikalavimai, garsai gali būti tariami ne taip išraiškingai, kalba emocingesnė. Šis lygmuo vartojamas įvairiuose žanruose, dažniausiai – dviejų ar keleto žmonių pokalbiuose: interviu radijuje ir televizijoje, įtraukiosiose paskaitose universitetuose, debatuose ir pan.

Kai jungiami tiek aukštesnysis, tiek žemesnysis sakytinės bendrinės kalbos lygmenys ir nevienodai emociškai nuspalvinti tekstai – turima tarties laisvoji stilistinė atmaina.

Kad ir koks būtų tarties stilistinis lygmuo, funkciškai reikšmingi kalbos elementai skiriamuosius požymius privalo išlaikyti. Lietuvių bendrinėje kalboje netoleruotinas kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimas ir įtempimas galūnėse, visiškas ilgųjų ir trumpųjų balsių neskyrimas, priebalsių kietinimas prieš priešakinius balsius, turi būti laikomasi taisyklingo kirčiavimo ir kt.