Ona-bugeiša

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ona-bugeiša su naginata

Ona-bugeiša (jap. 女武芸者 = Onna-bugeisha – „moteris kovos menų meistrė“) – japonų moteris karė, dažniausiai priklausiusi aukštuomenei. Ona-bugeišos egzistavo dar prieš samurajų klasės susiformavimą vėlyvajame Heian laikotarpyje. Rašytinių šaltinių, liudijančių jų lygiavertį dalyvavimą mūšiuose kartu su vyrais yra nedaug, dažniausiai šios moterys kovos su įvairiais ginklais įgūdžius pritaikydavo saugant namus vyrams išvykus kariauti. Vienos žymiausių ona-bugeišų yra imperatorė Džingū, Tomoe Godzen, Hodžio Masako, Hangaku Godzen bei Nakano Takeko.

Istorinė ona-bugeišų raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kofun – Heian laikotarpiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Kofun laikotarpis ir Heian laikotarpis.

Šiuo laikotarpiu moterys laikytos atsakingomis už namų saugumą, aukštinamas moteriškumas.[1] Ankstyvuoju Heian laikotarpiu moterys, pasižymėjusios karo lauke buvo retenybė. Mažą ona-bugeišų skaičių sąlygojo ir tuometinis moteriško grožio suvokimas. Moteriškumas buvo siejamas su silpnumu, tiesiogine moterų karių priešingybe.

Kamakura laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Kamakura laikotarpis.

Ona-bugeišų klestėjimas, šio meto šaltiniai aprašo didžiausią moterų karių skaičių Japonijos istorijoje. Nors Kamakuros laikotarpiu pagrindine moterų pareiga laikytas rūpinimasis savo šeima, moterims buvo suteikta daugiau teisių. Jos galėjo valdyti šeimos iždą, testamentu palikti savo nuosavybę, taip pat buvo laikomos lygiavertėmis su vyrais titulų bei turto paveldėjimo reikaluose.

Edo laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Edo laikotarpis.

Neokonfucianizmo įtaka sumenkino ona-bugeišų padėtį visuomenėje. Samurajams pasitraukus iš kovos laukų ir tapus biurokratais, jų dukros tapo objektais kuriuos atidavus į teisingas rankas išaugdavo tėvo įtaka. Moterys negalėjo laisvai keliauti po šalį, jas privalėjo lydėti vyrai, buvo privalomi oficialūs dokumentai, aprašantys jų kelionės tikslą, taip pat jos dažnai sulaukdavo priekabiavimo iš patikros punktų darbuotojų.[2] Šeimoje žmonos buvo laikomos menkesnėmis nei vyrai, moters kaip lygiavertės partnerės dalyvavimas kovoje tapo visiškai nepriimtinas. Nors moterys vis dar mokėsi kovos meno su naginata, šios žinios retai buvo pritaikomos praktikoje, tuo buvo užsiimama siekiant atspindėti idealizuotas samurajaus žmonos dorybes. Edo laikotarpiu naginata tapo vis labiau asocijuojama su moterimis, steigėsi kovos menų mokyklos orientuotos šio ginklo valdymą.[3]

Žymiausios ona-bugeišos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imperatorė Džingū[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imperatorė Džingū įžengia į Korėją

Pačia pirmąja ona-bugeiša yra laikoma imperatorė Džingū, valdžiusi šalį kaip regentė po savo vyro Čiūajaus mirties 209 m. iki 269 m., kuomet jos sūnus Odžinas įžengė į sostą. Iki Meidži restauracijos Džingū laikyta 15-ąja Japonijos imperatoriškąja valdytoja, tačiau remiantis išlikusiais istoriniais įrašais, šis titulas perduotas jos sūnui Odžinui. Imperatorė Džingū neretai istorikų laikoma mitine asmenybe dėl informacijos bei ją mininčių patikimų šaltinių trūkumo. Vis dėlto, istorijos pasakojančios apie Džingū invaziją į Korėjos pusiasalį yra aprašyta senosiose Japonų kronikose Kodžiki (jap. 古事記 = Kojiki, liet. „Užrašai apie senus dalykus“) bei Nihon Šioki (jap. 日本書紀 = Nihon shoki, liet. „Japonijos kronikos“). Šiose istorijose Džingū, pasitelkusi porą šventų papuošalų, leidusių jai valdyti potvynius bei atoslūgius, 200 m. atvedė savo kariuomenę į Korėjos teritoriją nepraliejusi nei lašo kraujo. Taip pat minima, jog jos sūnus Odžinas gimė Džingū sugrįžus į Japoniją 203 m. Istorijose pasakojama, kad jis buvo pradėtas prieš Džingū išvykstant į mūšį ir išbuvo savo motinos įsčiose tris metus. Remiantis mitologiniu aiškinimu Odžinas iš tikrųjų buvo Hačimanas, karo dievas, pasirinkęs ilgiau pasilikti motinos įsčiose, suteikdamas jai laiko užkariauti Korėją. Kitos versijos teigia, jog trys metai galėjo būti supainioti su trimis derliaus sezonais arba Čiūajaus tėvystė tebuvo mitinė ar simbolinė. Nors istoriniam imperatorės Džingū invazijos į Korėją patvirtinimui trūksta įrodymų, pasakojimai apie ją yra įkvėpiantys, perteikiantys ona-bugeišų stiprybę bei išmintį. Imperatorei Džingū paskirta kofun tipo kapavietė Naros prefektūroje. 1881 m. imperatorė Džingū tapo pirmąja moterimi, pavaizduota ant japoniško banknoto.[4]

Tomoe Godzen[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tomoe Godzen

Genpei karo metu (11801185 m.) dėl valdžios kovėsi du įtakingiausi vėlyvojo Heian laikotarpio klanai – Minamoto ir Taira. Penkis metus vykęs karas baigėsi Minamoto klano pergale bei Kamakuros šiogūnato sukūrimu. Viename žymiausių Heiano laikotarpio literatūrinių kūrinių, „Heike monogatari“ (jap. 平家物語 = Heike Monogatari, liet. „Sakmė apie Tairą“) detaliai aprašomas Genpei karas. Šioje sakmėje taip pat daug dėmesio skiriama Minamoto no Jošinaka pusėje kovojusiai ona-bugeišai Tomoe Godzen. Pasak „Heike monogatari“:

„Tomoe buvo ypatingo grožio, baltos odos, ilgų plaukų ir malonių bruožų. Ji buvo išskirtinai stipri šaulė, kovojant kardu ji buvo karė verta tūkstančio, pasiruošusi susidurti su demonu ar dievu, jojant ar pėsčiomis. Ji itin gabiai valdė nesutramdytus arklius; ji jojo nenukentėdama pavojingiausiuose šlaituose. Kuomet mūšis būdavo neišvengiamas, Jošinaka siųsdavo ją kaip savo pirmąją kapitonę, vilkinčią tvirtais šarvais, per dideliu kardu ir galingu lanku; ir ji įvykdė daugiau žygdarbių nei kiti jo kariai“[5]

Nugalėjus ir išstūmus Taira klano kariuomenę į vakarines teritorijas, Jošinaka užėmė Kiotą ir troško nuversti savo pusbrolį Joritomo, taip tapdamas klano vadu. Joritomo pasiuntė savo brolius Jošicunę ir Norijori nužudyti Jošinaką. Jošinakos ir Joritomo kariuomenės susidūrė Avadzu mūšyje 1184 m. Nepaisant Jošinakos karių drasos, Joritomo pajėgos buvo žymiai gausesnės užtikrinant jo pergalę ir klano vado poziciją. Tomoe pasižymėjo narsa beviltiško mūšio metu. Siekdama apsaugoti savo vyrą ir suteikti jam laiko atlikti sepuku, Tomoe įjojo į priešo gretas ir užšokusi ant stipriausio jų kario, numetė jį nuo žirgo ir nukirto jam galvą. Tolimesnis Tomoe likimas nėra žinomas, egzistuoja istorijos apie jos mirtį Avadzu mūšyje arba tapimą budistų vienuole. Dar viena versija teigia, kad Tomoe tapusi Vada Jošimori įkaite susilaukė sūnaus Asahina, laikytu stipriausiu kariu Kamakuros laikotarpiu. Nors Tomoe Godzen nėra pripažinta istorine asmenybe, jos pavyzdys turėjo įtakos visuomenės karių klasei ir kovos su naginata mokyklų steigimuisi.[3] Jos veiksmai mūšyje susilaukė didelio dėmesio, remiantis jais tapyti paveikslai, taip pat pastatytas vaidinimas Tomoe no Monogatari.

Hodžio Masako[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hodžio Masako

Pirmąja politikoje pasižymėjusia ona-bugeiša galime laikyti Hodžio Masako. Nuo pat jaunystės Masako buvo mokoma jojimo, medžioklės bei žvejybos, daugiau laiko praleisdavo kartu su šeimos vyrais nei su moterimis. Ištekėjusi už Minamoto no Joritomo, ji neilgai trukus susilaukė dukters O-Hime, kiek vėliau dviejų sūnų – Jorijė ir Sanetomo. Hodžio šeima liko ištikima ir rėmė Joritomo jo kovos, siekiant įtvirtinti savo valdžią, metu. Masako jojo į visas savo vyro rengtas karines operacijas ir nei karto nepralaimėjo mūšyje. 1192 m. Joritomo tapęs šiogūnu, o kartu ir įtakingiausiu vyru šalyje, savo galia dalijosi kartu su žmona bei jos giminėmis. Mirus jos vyrui Joritomo, Kamakuros šiogūnato valdovui, Masako tėvas Hodžio Tokimasa pasiskelbė savo anūko Jorije regentu. Kaip įprasta samurajų našlėms, po savo vyro mirties Masako plikai nusiskuto galvą ir davė budistų vienuolės įžadus. Tačiau priešingai nuo tipiško atsiribojimo nuo visuomeninio gyvenimo, ji nepersikėlė gyventi į vienuolyną ir aktyviai dalyvavo politikoje. Dėl šios priežasties Hodžio dažnai vadinama ,,šiogūne su abitu“. Nepaisant to, kad Jorijė jau buvo pilnametis ir turėjo teisę į šalies valdymą, Masako kartu su savo tėvu Tokimasa sukūrė regentų tarybą, kuri faktiškai priimdavo visus sprendimus. Tai nepatiko Jorijė, jis nekentė savo motinos šeimos ir buvo žymiai artimesnis žmonos giminei. Jis kartu su savo uošviu Hiki Jošikadzu nutarė išardyti regentų tarybą, tačiau apie tai išgirdusi Masako spėjo pranešti savo tėvui. Jošikadzu buvo nužudytas, o susirgęs Jorijė iškeliavo į Idzu provinciją. Ten, Masako nežinant, jis buvo nužudytas Tokimasos įsakymu. Po jo mirties 1203 m. šiogūnu tapo jauniausias Masako sūnus Minamoto no Sanetomo, kuris turėjo žymiai glaudesnį ryšį su ja nei brolis. Tačiau dėl jauno naujojo šiogūno amžiaus, valdžia visdar buvo sutelkta regentų tarybos rankose. Tokimasa naudojosi savo padėtimi, plėtė savo įtaką ir tapo pačiu galingiausiu žmogumi Kamakuroje. Neilgai trukus, Masako sužinojo jog Tokimasa planuoja nužudyti Sanetomo ir į jo vietą paskirti vieną iš savo sąjungininkų. Kartu su broliu Jošitoki Masako privertė Tokimasą atsistatydinti ir tapti vienuoliu. 1205 m. Tokimasa buvo išsiųstas į Kamakuros vienuolyną, kuriame mirė 1215 m. Sanetomo valdymo metu Masako užėmė svarbų karališkųjų rūmų tarpininkės postą. 1219 m. Sanetomo buvo nužudytas Jorijė jaunesniojo sūnaus, Minamoto giminė nebeturėjo žmogaus, užimsiančio sostą pagal paveldėjimo teisę. Masako ir regentas Jošitoki nutarė kad Kudžio Joritsunė taps sekančiu šiogūnu. Iki pat savo mirties 1225 m. Hodžio Masako buvo nepaprastai įtakinga moteris. Pasitelkusi savo sąjungininkus Masako taip pat iškovojo teisę moterims lygiavertiškai paveldėti turtus ir titulus. Masako savo drąsa ir išmintimi pasižymėjo Japonijos istorijoje ir pakeitė jos eigą. [6]

Hangaku Godzen[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hangaku Godzen yra dar viena Kamakuros laikotarpiu iškilusi ona-bugeiša. Pavaldi Taira klanui Džio giminė skaudžiai pralaimėjo Genpei karą, taip prarasdama anksčiau turėtą įtaką. Hangaku kartu su savo pusbroliu Džio Sukemori prisidėjo prie Sukemoto bandymo nuversti Kamakuros šiogūnatą. Hangaku kartu su savo broliu Sukenaga užėmė gynybinę poziciją Tosakajamos forte. Vadovaudama 3,000 karių pajėgoms Hangaku narsiai gynė fortą prieš 10,000 žmonių kariuomenę, pavaldžią Hodžio klanui. Ji buvo sužeista strėlės ir paimta į nelaisvę, o Tosakajamos forto apsaugos pralaužtos.[3] Hangaku nugabenta į Kamakurą bei supažindinta su šiogunu. Nors Hangaku kovojo priešo pusėje, daug žmonių buvo sužavėti jos narsa ir vienas Kai-Gendži klano karių, gavęs šiogūno sutikimą ją vedė. Likusį savo gyvenimą ji praleido Kai provincijoje, teigiama kad susilaukė vienos dukters. Hangaku Godzen Adzuma Kagami kronikoje apibūdinama kaip ,,bebaimė kaip vyras ir graži kaip gėlė“[7], rašoma kad dažniausiai kovoje naudodavo naginatą. Daug pasakotojų bei spausdintojų vaizdavo Hangaku savo darbuose, įskaitant ir vieną žymiausių moterų karių paveikslų autorių, Kunijošį.

Nakano Takeko[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nakano Takeko

XVIII a. pabaigoje vykęs Aidzu mūšis žymi paskutinės ona-bugeišos įrašą istorijos puslapiuose. Nakano Takeko buvo karininko iš Aidzu duktė, bet užaugo Ede (Tokijuje), kur ji įgijo raštinį ir karinį išsilavinimą, jos specializacija buvo Ito-riu vieno kardo kovos stilius. Ji taip pat tapo itin įgudusia naginatos (ietis, kurio gale užuot smaigalio yra lenktas kardo ašmuo) instruktore. Penkeriems metams ji buvo įvaikinta savo kovos menų mokytojo, Akaoka Daisukės, bet paspruko nuo jo, kuomet jis bandė suorganizuoti jos vestuves. Ji grįžo pas savo tikrąją šeimą, į Aidzu 1868-aisiais. Būtent tuo laikotarpiu prasidėjo Bošino karas tarp Tokugavos šiogūnato ir imperatoriaus valdžios rėmėjų.[8] Šiogūnatas pasidavė 1868-aisiais, tačiau nepaisant to, dalis pajėgų tęsė kovą, iš lėto atsitraukdami į Aidzu. Nakano prisijungė prie armijos kovodama prieš imperatoriaus pajėgas Aidzu mūšyje, kuris iš esmės buvo mėnesį trukusi apgultis. Nepaisant to, kad tuometinė Aidzu valdžia neleido moterims kovoti, Nakano suformavo dvidešimties moterų, ginkluotų naginatomis, grupę, į kurią prisijungė ir jos motina bei sesuo. Grupė dalyvavo kontratakoje, kuri turėjo pralaužti apgultį. Kovos metu Nakano įveikė penkis priešininkus, prieš mirtinai kulkai pataikant jai į krūtinę. Nerimaudama, jog priešas pasiimtų jos galvą kaip trofėjų, ji prieš mirtį liepė savo sesei Nakano Juko, ją nukirsdinti ir palaidoti. Šiogūnato pajėgos galiausiai pralaimėjo apgultį geriau ginkluotoms imperatoriaus pajėgoms.[9] Kaip buvo prašyta, Nakano sesuo palaidojo jos galvą po pušimi Hokaidži šventykloje ir toje vietoje Nakano garbei buvo pastatytas paminklas. Šiais laikais kasmetiniame Aidzu rudens festivalyje grupė jaunų mergaičių dalyvauja eisenoje, skirtoje paminėti Nakano ir jos drąsiųjų moterų kovotojų veiksmams.

Kovos stilius ir ginklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naginata

Svarbiausia ona-bugeišų kovos strategija buvo išlaikyti atstumą tarp savęs ir priešininko, todėl ankstyvuoju Japonijos istorijos laikotarpiu lankas buvo nepamainomas ginklas, siekiant apsaugoti namus nuo užpuolikų per didesnį nuotolį. Vis dėlto, laikui bėgant šio ginklo buvo atsisakyta ir išlikusių įrašų apie ona-bugeišų lankų naudojimą istoriniuose šaltiniuose yra mažai. Ikoniškiausias su Japonijos moterimis kovotojomis siejamas ginklas yra naginata. Naginata – tai ilgakotis ginklas, su lenktu kardo ašmeniu vietoje smaigalio, buvo itin veiksmingai pritaikomas kovoje prieš raitelius, juos numetant nuo žirgo. Dažniausiai ona-bugeišos naudodavo ko-naginatą, mažesnę šio ginklo variantą, labiau pritaikytą atsižvelgiant į moterų ūgį bei jėgą.[10] Edo laikotarpiu ištekėjusi moteris karė į savo vyro namus pasiimdavo naginatą, net jei anksčiau jos nenaudodavo, kaip simbolinę savo atliekamą pareigą visuomenei. Mokymasis kovos su naginata meno leisdavo tuometinėms moterims prisiliesti prie pasiaukojimo dvasios būdingos karių klasės idėjoms. Nors paveiksluose bei istorijose ona-bugeišos vaizduojamos narsiai kovojančios su naginata, dažnesniais atvejais moterys naudodavo kaiken – trumpą dviašmenį durklą.[7] Dažniausiai šį ginklą naudodavo savigynai, ribotos erdvės vietose, kuriose naudoti naginatą būtų nepraktiška. Moterys nešiodavosi šį durklą specialioje kimono kišenėje arba jo rankovėje. Priešingai nuo profesionalaus kovos meno naudojant naginatą, moterys retai mokydavosi kautis su kaiken. Prireikus kovoti šiuo ginklu moteris suimdavo durklo rankeną dviem rankomis ir, įrėmusi jo galą sau į pilvą, bėgdavo padurti savo priešo pasitelkusi visą svorį. Tokio tipo puolimui palankios aplinkybės susiklostydavo retai, todėl kaiken neretai buvo naudojamas atlikti ritualinei savižudybei. Samurajų klasės moterys, siekdamos išsaugoti savo orumą ir gerą vardą, atlikdavo džigai (jap. 自害 = jigai, „savižudybė“). Džigai tikslas buvo išsaugoti moters orumą po mirties. Priešingai nuo sepuku, kuomet vyrai turėjo įrodyti savo narsą kęsdami neįsivaizduojamą skausmą persipjaunant pilvą, džigai metu mirtis ištikdavo palyginus greitai. Naudojant kaiken moterys nusižudydavo persipjaudamos kaklo veną kairėje pusėje, tokiu būdu išvengiant kūno sudarkymo ir ilgai trunkančios priešmirtinės agonijos.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kincaid, Craig. Japan’s Warrior Women, 2015 [internete] rasta: https://www.japanpowered.com/japan-culture/japans-warrior-women, žiūrėta [2017 spalio 2d.]
  2. Japan: Memoirs of a Secret Empire. Samurai Woman, 2003 [internete] rasta: https://www.pbs.org/empires/japan/tokaido_6.html, žiūrėta [2017 spalio 2d.]
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Amdur, Ellis. Women Warriors of Japan: The Role of Arms-Bearing Women in Japanese History. Koryu Books, 2009 [internete] rasta: http://www.koryu.com/Library/wwj1.html#Introduction, žiūrėta [2017 spalio 2d.]
  4. Empress Jingu and the Onna Bugeisha, 2015 [internete] rasta: https://rekishinihon.com/2015/09/20/empress-jingu-and-the-onna-bugeisha/, žiūrėta [2017 spalio 2d.]
  5. McCullough, Helen Craig. The Tale of the Heike, p. 291.1988
  6. Hōjō Masako, [internete] rasta: http://www.newworldencyclopedia.org/entry/Hojo_Masako, žiūrėta [2017 spalio 2d.]
  7. 7,0 7,1 Cook, Bernard. „Japan, Women Warriors in Ancient and Medieval Japan“. Women and War: A Historical Encyclopedia from Antiquity to the Present, pp. 326–327. 2006
  8. Allen, Bruce W. Nakano Takeko, 1847–1868: Last of the Samurai, 2013. [internete] rasta: http://ahistoryblog.com/2013/02/05/nakano-takeko-1847-1868-a-right-to-bear-arms/, žiūrėta [2017 spalio 2d.]
  9. Wright, Diana E. Female combatants and Japan’s Meiji Restoration: the case of Aizu. Ware in History pp. 96-417, 2001
  10. Onna-bugeisha – The Female Samurai Warriors, 2016 [internete] rasta: https://www.warhistoryonline.com/ancient-history/onna-bugeisha-female-samurai-warriors.html, žiūrėta [2017 spalio 2d.]
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.