Olandų tapybos „aukso amžius“

Olandų tapybos „aukso amžius“ (kitaip XVII a. olandų tapyba) – XVII a. Nyderlandų kultūros laikotarpis, kurio metu suklestėjo tapybos menas, gyveno ir kūrė vieni iš geriausiai žinomų Europos dailės meistrų. Laikotarpis vadinamas olandų tapybos vardu, nes svarbiausiais meno centrais tuo metu buvo Olandijos miestai Amsterdamas, Delftas, Harlemas, Dordrechtas. Daugelis garsiausių dailininkų buvo kilę iš Olandijos. Už Olandijos ribų reikšmingais meno centrais buvo Utrechtas ir Deventeris.

Skaičiuojama, kad XVII a. Nyderlanduose kūrė daugiau nei 1000 menininkų, sukurta keli milijonai kūrinių.^[1] Išskirtiniais šio laikotarpio menininkais įvardijamos trys asmenybės: Rembrantas, Johanas Vermejeris ir Fransas Halsas.^[2] Talentingiausiu XVII a. Nyderlandų peizažistu minimas Jakobas van Reisdalis, pažymimas buities scenų tapytojas Janas Stenas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVI a. šiaurės Nyderlandų provincijų dailė buvo siejama tos pačios Nyderlandų meno tradicijos kaip pietinių provincijų. 1581 m. šiaurinės Nyderlandų provincijos įkūrė Jungtinę septynių provincijų respubliką, kad pasipriešintų Ispanijos imperijos religiniam persekiojimui ir mokesčių rinkimui. Kova dėl nepriklausomybės tapo 80 metų karo dalimi ir valstybės nepriklausomybė buvo galutinai pripažinta 1648 m. Priešiška kariuomenė į Šiaurės provincijų teritoriją nebeįžengė nuo 1625 m. Per šį laikotarpį daugelis talentingų menininkų paliko pietinius katalikiškus Nyderlandus ir prisiglaudė prostestantiškuose šiauriniuose Nyderlanduose. Šiaurės Nyderlandų provincijos, paprastai vadinamos geriausiai žinomos provincijos, Olandijos, vardu, sparčiai praturtėjo. Pagrindiniais meno kūrinių užsakovais tapo ne bažnyčios, monarchijos ar aristokratų giminės kaip kitose valstybėse, o praturtėjęs vidurinysis prekybininkų, amatininkų, taip vadinamų biurgerių, sluoksnis. Paveikslai turėjo kaboti paprastuose gyventojų namuose, o ne rūmuose ar bažnyčiose, todėl dauguma XVII a. Nyderlanduose sukurtų paveikslų buvo mažų matmenų. Atitinkamai pakito pagrindinės paveikslų temos: išpopuliarėjo peizažai, buities žanro paveikslai, natiurmortai. Olandų tapybos „aukso amžius“, laikoma, prasidėjo apie 1600 m. ir baigėsi 1672 m., kai prasidėjo karas su Prancūzija, trečiasis karas su Anglija ir į Nyderlandus po ilgo laiko tarpo įsiveržė priešiška kariuomenė.

XVII a. pradžioje klestėjo prekybinis Harlemo uostas. Pagrindiniais tapytojais jame buvo manieristai Kornelis van Harlemas ir Hendrikas Golcijus. XVII a. pradžios Nyderlandų tapytojai Leonartas Brameris, Piteris Lastmanas, Kornelis van Pulenburgas buvo paveikti kelionių į Italiją metu, kur Romoje buvo susikūrusi Nyderlandų dailininkų bendruomenė. Jiems didelę įtaką padarė vokiečių tapytojas Adamas Elshaimeris, gyvenęs Romoje. Jo paveikslai buvo mažų matmenų, sodrių spalvų ir labai tikslaus objektų kontūro vaizdavimo, turėjo fantazijos požymių. Apie 1620 m. Utrechte susiformavo grupelė tapytojų, paveiktų italo Karavadžo dailės: Geritas van Honthorstas, Dirkas van Baburenas, Hendrikas Terbriugenas. Utrechto manieristų (Abrahamas Blumartas, Joachimas Jutevalis) vėlesniuose darbuose manieristinės tendencijos pradėjo užleisti natūralesniam objektų traktavimui paveikus itališkam stiliui. Vėliau susiformavusi bendra XVII a. olandų dailės pakraipa pasižymėjo tiksliu, realistišku, natūraliu objektų vaizdavimu ir mažai turėjo bendro su europinio stiliaus − baroko, tipiniais bruožais.

Fransas Halsas (1582/1583−1666), Harlemo dailininkas, įvardijamas garsiausiu XVII a. olandų portretistu. Jo tapybos manierai būdingi labai laisvi, energingi potėpiai, sudarantys neužbaigtumo įspūdį. Fransas Halsas daugelyje savo portretų derino portreto ir buities žanro elementus vaizduodamas veikėjų veido emocionalias išraiškas, mimikas. Aplink F. Halsą Harleme susiformavo grupė pasekėjų ir mokinių, vadinamų „Halso aplinka“, tarp kurių buvo Adrianas van Ostadė, Adrianas Brauveris, Judita Leister. F. Halso kūryba aukštai buvo įvertinta tik XIX a. antroje pusėje.

Rembrantas (1606−1669), Amsterdamo dailininkas, įvardijamas garsiausiu XVII a. olandų tapytoju. Iš pradžių jis buvo paveiktas P. Lastmano istorinio stiliaus. 1630 − 1640 m. laikotarpis Rembranto kūryboje įvardijamas labiausiai barokišku. Vėliau jo stilius tapo labiau asmenišku, jis prarado klientus. Rembrantas buvo įvairiapusiškas dailininkas, dirbęs beveik visuose to meto žanruose. Garsus jis kaip daugelio kitų Olandijos dailininkų mokytojas. Tarp garsiausių jo mokinių: Geritas Dau, Karelas Fabricijus. Žymiausiais Rembranto kūriniais minimi „Daktaro Nikolo Tulpo anatomijos pamoka“ (1632), „Danaja“ (1636), „Nakties sargyba“ (1642), „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ (apie 1666).

Johanesas Vermejeris (1635−1675), Delfto dailininkas. Manoma, kad jis niekuomet nepaliko savo gimtojo miesto, jo kūrinių buvo nedaug ir jie plačiai nepaplito Vermejerio gyvenimo metu. Ilgą laiką Vermejeris buvo beveik užmirštu, jo talentas pastebėtas tik XIX a. pabaigoje ir nuo to laiko jis laikomas vienu didžiausių XVII a. tapytojų. Vermejeris laikomas garsiausiu iš grupės tapytojų, vadinamų „Delfto mokykla“, tarp kurių buvo Piteris de Hochas, Nikolas Masas. Vermejerio kūrybai būdingas ypač detalus iliuzinės šviesos interjero aplinkoje vaizdavimas, svajinga paveikslų nuotaika. Garsiausias Vermejerio kūriniais minimi „Mergina su perlo auskaru“ (apie 1665), „Delfto peizažas“ (apie 1661), „Mergina prie lango, skaitanti laišką“ (apie 1658).

Po 1672 m. Prancūzijos kariuomenės įsiveržimo Nyderlandų ekonomika patyrė krizę. Pradėjo kisti publikos skonis. Tuo metu išgarsėjo tapytojai Gerardas de Lairesė ir Adrianas van der Verfas, paveikti prancūziško akademinio klasikinio tapybos stiliaus. Jie išbuvo populiariais XVIII a., bet vėliau buvo primiršti. Vėlyvieji natiurmortų tapytojai Rašelė Reiš ir Janas van Heisumas XVIII a. pradžioje pratęsė geriausias XVII a. olandų tapybos „aukso amžiaus“ tradicijas. Tapybos pakilimą ir vėlesnį nuosmukį šiuo laikotarpiu rodo tai, kad apie 150 metų po to iki Van Gogo (1853−1890) Nyderlanduose neiškilo nei vienas dailininkas, paminėtinas Europos dailės istorijos kontekste.

Kai kurie iš garsiausių XVII a. olandų tapybos kūrinių:

„Nakties sargyba“, aut. Rembrantas
„Mergina su perlo auskaru“, aut. Johanas Vermejeris
„Moters portretas“, kitaip „Čigonė“, aut. Fransas Halsas
„Dagilis“, aut. Karelas Fabricijus

Žanrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriniai paveikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorinio paveikslo žanro samprata apėmė tiek tikras istorines temas, tiek antikinės mitologijos ir biblijinius siužetus. Užsakymų šiems paveikslams XVII a. nebuvo daug, nes Nyderlanduose, skirtingai nuo kitų Europos svarbiausių valstybių, nebuvo valdančiosios monarchijos, kuri užsakinėtų ir skatintų tapyti praeitį idealizuojančius paveikslus. Įsigalėjusi protestantiška bažnyčia draudė paveikslų išstatymą bažnyčiose, todėl religinės temos paveikslų nebuvo daug. Garsiausiu istorinio žanro tapytoju XVII a. Nyderlanduose buvo Rembrantas. Jo mokytojas Piteris Lastmanas buvo taip pat pažymėtinu tapytoju. XVII a. pradžioje istorinius paveikslus tapė manieristiniai tapytojai ir karavadžistai. Po maždaug 1642 m. Rembrantui pradėjus prarasti autoritetą iškilo kiti tapytojai. Dideli istorinių dailės darbų užsakymai buvo atlikti 1655 m. pastatytoje Amsterdamo rotušėje (paveikslus tapė Govartas Flinkas, Ferdinandas Bolis ir Janas Lyvensas).

„Abraomo kelionė į Kanaaną“, aut. Piteris Lastmanas
„Dievų puota Pelėjo ir Tetidės vestuvėse“, aut. Abrahamas Blumartas
„Granida ir Daifilas“, aut. Geritas van Honthorstas
„Sūnaus palaidūno sugrįžimas“, aut. Rembrantas

Portretai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVII a. olandų dailininkai stengėsi portretuose užfiksuoti žmogaus asmenybės bruožus, individualumą. Tai pasiekdavo vaizduodami žmogų netikėtu kampu, netradicine poza, aukštu vaizdavimo natūralizmo laipsniu, žmogaus emocijų vaizdavimu. Tai labai skyrėsi nuo tradicinių ankstesnių portreto žanro kūrinių, kuriuose portretuojamasis žmogus buvo vaizduojamas pasisukęs trijų ketvirčių kampu, sudėjęs rankas su daug jo amato ar religinių, giminės, šeimos, turto, padėties atributų. Garsiausiu XVII a. olandų portretistu įvardijamas Fransas Halsas. Išskirtinių portretų yra sukūręs Rembrantas, kuris dar pasižymėjo autoportreto žanre. Daugelis to meto paveikslų buvo mažų matmenų, išimtį sudarė didelių matmenų grupiniai portretai, kuriuose būdavo vaizduojami civilinės sargybos, gildijų nariai, šalpos organizacijų rėmėjai. Portretas buvo vienas svarbiausių to meto žanrų ir juos tapė daugelis garsiausių olandų tapytojų. Portreto žanre specializavosi Janas de Brajus, Bartolomėjus van der Helstas, Johanesas Verspronkas.

„Izabelės Koimans portretas“, aut. Fransas Halsas
„Daktaro Nikolo Tulpo anatomijos pamoka“, aut. Rembrantas
„Šeimos portretas“, aut. Gerardas Terborchas
„Mergaitė mėlynais drabužiais“, aut. Johanesas Verspronkas

Buities žanras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buities žanro paveikslai, kuriuose vaizduojamos kasdienės olandų buities scenos namų interjero, tavernų aplinkoje, muzikantai, prekybininkai, namų šeimininkės, valstiečiai, sparčiai išpopuliarėjo 1600−1650 m. laikotarpiu, kuomet jų paklausa padvigubėjo. Nepralenkiamu interjero šviesos vaizdavime laikomas Johanas Vermejeris, kurio paveiksluose vaizduojamos viena ar pora veikėjų romantiškoje ir ramioje aplinkoje. Janas Stenas, atvirkščiai, daugiausiai vaizdavo lėbautojų, triukšmingas ir gausias olandų šeimynų šventes. Fransas Halsas savo portretuose įterpdavo buities žanro paveikslams būdingų veikėjų mimikų, reakcijų vaizdavimą. Kitais reikšmingais dailininkais, kurie kūrė buities žanro paveikslus, minimi: Piteris de Hochas, Adrianas van Ostadė, Geritas Dau, Gerardas Terborchas, Gabrielius Metsu, Nikolas Masas.

„Moteris su svarstyklėmis“, aut. Johanas Vermejeris
„Laiminga šeima“, aut. Janas Stenas
„Moteris su tarnaite“, aut. Piteris de Hochas
„Mokytojas“, aut. Adrianas van Ostadė

Peizažai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Peizažas XVII a. Nyderlanduose tapo vienu populiariausių tapybos žanrų. Tarp 1610 ir 1679 m. olandų šeimynų inventoriuose peizažų kiekis pakito nuo 25 iki 40 %.^[3] Garsiausiu XVII a. olandų peizažistu paprastai įvardijamas Jakobas van Reisdalis. Iškart po jo minimi Janas van Gojenas, Meindertas Hobema, Albertas Keipas. Kai kurie peizažistai dar labiau specializavosi: Salomonas van Reisdalis žinomas upių peizažais, Hendrikas Averkampas − žiemos, Artas van der Neras − nakties ir pan. To meto tapyboje galima išskirti dvi kryptis: tonalių ir klasikinių peizažų. Tonalūs peizažai apibūdinami vieno tono, dažniausiai šiltos spalvos, dominavimu paveiksle, stengiantis perteikti atmosferos ir šviesos pajautimą. Tonalūs peizažai buvo artimi monochromatiniams paveikslams, juos tapė J. van Gojenas. Klasikinis peizažas pasižymėjo kompoziciniais elementais, grupuojamais aplink svarbiausius objektus, kontrastų tarp šviesos ir šešėlių išryškinimu. Juos tapė J. van Reisdalis, M. Hobema. Nedaug, bet išskirtiniais laikomų peizažų yra nutapę Rembrantas, Vermejeris.

„Upės peizažas su pilimi ant uolos“, aut. Jakobas van Reisdalis
„Peizažas su bažnyčia tolumoje“, aut. Janas van Gojenas
„Vandens malūnas“, aut. Meindertas Hobema
„Maso upės vaizdas prie Dordrechto“, aut. Albertas Keipas

Italizuoti peizažai. XVII a. Nyderlanduose buvo paplitę peizažai, įkvėpti Nyderlandų dailininkų matytų vaizdų Kampanijos regione apie Romą, kur daugelis jų mokėsi. Šiuose peizažuose vaizduojami piemenys su gyvuliais ir kalnai tolumoje, įsivaizduojami pietų jūrų uostai, nutvieksti pietinės Europos saulės šviesos. Šiuos peizažus tapė ir tapytojai, kurie nebuvo Italijoje, o įkvėpimo sėmėsi iš grįžusių dailininkų kūrinių. Šių peizažų yra nutapę Janas Botas, N. P. Berchemas, Karelas Diužardenas.

Marinos. XVII a. olandų jūrininkai varžėsi dėl viešpatavimo pasaulio jūrose su anglais. Olandų jūrinių peizažų vienu pradininkų buvo Hendrikas Vromas, tačiau jo mokinio Jano Porcelio kūriniai laikomi reikšmingesniais susiformuojant XVII a. realistiniam jūrinio peizažo žanrui. Reikšmingais vėlesniais XVII a. olandų marinistais minimi Janas van de Kapelė, Vilemas van de Veldė Jaunesnysis, Ludolfas Bakcheizenas.

Animalistika. XVII a. Nyderlanduose išpopuliarėjo gyvūnų, paukščių vaizdavimas. Amžiaus pradžioje jų atvaizdų savo peizažus pripildydavo Rulantas Saveris, pusiau peizažus, pusiau paukščių natiurmortus tapė Melchijoras de Hondekuteris. Gyvuliai yra įprasti A. Keipo peizažuose. Į kitą lygmenį gyvulio vaizdavimą pakėlė Paulius Poteris, kurio kai kuriuos kūrinius galima pavadinti atskirais gyvūnų portretais.

Urbanistiniai peizažai. Kai kurie XVII a. olandų tapytojai specializavosi tapydami miestų architektūros vaizdus. Tai Janas van der Heidenas, Geritas Berkheidė. Bažnyčių, pastatų interjerus tapė Piteris Sanredamas, Emanuelis de Vitė.

„Pietų jūrų uosto scena“, aut. N. P. Berchemas
„Olandų laivai štormo metu“, aut. Janas Porcelis
„Karvės pievoje“, aut. Paulius Poteris
„Bažnyčia Vierėje“, aut. Janas van der Heidenas

Natiurmortai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVII a. Nyderlanduose natiurmorto žanras klestėjo, buvo sukurta įvairių tipų natiurmortų: pusryčių ir puotų stalų, žaidimų, vanitas temos, gėlių, medžioklės, žvejybos, virtuvės. Tarp žymiausių dailininkų, kurie specializavosi natiurmorto žanre, minimi: P. Klasas, V. Heda, V. van Alstas, J. de Hemas, V. Kalfas, A. Boschartas, B. van der Astas, A. van Bejerenas.