Okuličiūtės dvarelis
55°31′37″š. pl. 25°06′14″r. ilg. / 55.52695°š. pl. 25.103933°r. ilg.
| Okuličiūtės dvarelis | |
|---|---|
 Dvarelio rūmų pastatas 2019 m.
| |
| Vieta | Anykščiai, Paupio g. 10 |
| Įkurtas | XIX a. I pusė |
| Rūmų stilius | Neoklasicizmo bruožai |
| Bajorų giminės | Okuličiūtė, Amada, Donatas Šukevičius |
| Parkas | Parko fragmentai |
| Pastatų būklė | Dvaro rūmai (restauruoti) |
| Savininkas | Anykščių rajono savivaldybė |
Okuličiūtės dvarelis – XIX a. I pusėje pastatyti neoklasicistiniai rūmai (seniausias miesto pastatas), įsikūrę Anykščių miesto centre, ant Šventosios upės kairiojo kranto, priešais užtvanką.
Nuo 2006 m. rūmai įtraukti į kultūros paveldo registrą [1] kaip regioninės reikšmės architektūros paminklas. 2018 m. pastatas restauruotas, pritaikytas viešojo kultūrinio turizmo reikmėms.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki šiol nėra aišku, kas buvo šių rūmų architektas. Architektas pasitelkė XIX a. neoklasicizmo formas, jas įjungė į vietos gamtinę ir architektūrinę aplinką.
Ši vieta buvo dvarininkų, prijaučiančių reformacijai, susibūrimo vieta. Pati dvaro savininkė bajoraitė Okuličiūtė iki šių dienų išliko mįslinga ir paslaptinga asmenybė, neturima duomenų nei apie jos kilmę, artimuosius, likimą.[2]
Pasak rašytojo Antano Vienuolio, 1863 m. dvarelyje veikė 1863 m. sukilėlių štabas, buvęs įrengtas slaptas ginklų sandėlis.[3]
1863 m. sukilimui pralaimėjus, jo savininkė Okuličiūtė buvo ištremta, tikėtina, dvarelis buvo konfiskuotas ir atiteko carinės Rusijos imperijos generolui Amadai.[4] Įvairių šaltinių teigimu, jis dvarelyje negyveno, pastatą padovanojo Okuličiūtę įskundusiam savo sekretoriui.
Vėlesniais metais pastatas buvo nuomojamas, jame buvo įsikūręs paštas, antstoliai, miškininkai. Tarpukariu Okuličiūtės dvarelį valdė vaistininkas Antano Vienuolio-Žukausko bičiulis Donatas Šukevičius. Šukevičiai dvarelį valdė iki 1940 m., restauravo pastatą ir tuo pačiu atnaujino prie rūmų XIX a. įrengtą parką su likusiais retų rūšių medžiais ir dekoratyviniais krūmais.
Po karo rusai pastatą nacionalizavo, įkurdino jame valdžios organus, pionierių namus. Nuo 1955 m. Okuličiūtės dvarelyje buvo įsikūrusi Anykščių viešoji biblioteka (nuo 2007 m. pavadinta L. ir S. Didžiulių viešąja biblioteka).
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dvaro pastatas vieno aukšto su žema mansarda. Pagrindinis, vakarų fasadas atgręžtas į upės užtvanką. Priekyje pastato – išraiškingas portikas. Jį sudaro ant išlenkto neaukšto pjedestalo stovinčio keturios jonėninio orderio kolonos. Jos remia puslankio formos prieangio stogelį. Antablementas juosia pastatą perimetru. Pastato kampus puošia rustuotos mentės. Stačiakampiai vidutinio dydžio dvivėriai langai kadaise buvo su įsprūdinėmis medinėmis langinėmis, kurios iki šių dienų neišliko.[5][6] [2] Yra du rūsiai akmenų mūro sienomis su plytų mūro cilindriniais skliautais.
Šalia dvarelio buvo užveistas parkas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Objekto Nr. 30776 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ 2,0 2,1 Seniausias miesto pastatas atgims, skelbta svetainėje: anykšta.lt [1]
- ↑ Algimantas Gudelis. 2015-04-27. Romantika ir istorija arba kokia ateitis laukia Okuličiūtės dvarelio. [2][neveikianti nuoroda]
- ↑ Vytautas Bagdonas. Jaudina senojo dvarelio likimas. [3]
- ↑ Svetainės: Anykščiai – kultūros miestas informacija. [4]
- ↑ Svetainės: Infoanykščiai.lt informacija. [5]