Nusivylusiojo pasikalbėjimas su savo siela

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Teksto rankraštis Berlyno muziejuje

Nusivylusiojo pasikalbėjimas su savo siela (sąlyginis pavadinimas) – senovės egiptiečių tekstas, datuojamas Viduriniosios Karalystės laikotarpiu. Išlikęs vieninteliu papirusiniu egzemplioriumi – tai 155 stulpeliai, užrašyti hieratiniu raštu.

Tekstą 1843 m. aptiko vokiečių egiptologas Karlas Richardas Lepsijus, jis paskelbtas 1859 m. Originalas saugomas Berlyne.

Teksto pradžia neaiški, jame gausu lakunų (neįskaitomų vietų). Teksto autorius kalbasi su savo siela (ba), kurią kaltina noru nuo jo atsiskirti ir apleisti jį anksčiau laiko. Žmogus skundžiasi sielai, kad jo vardas nekenčiamas, kad pasaulyje jis neturįs tikrų draugų, visi susvetimėję, pamiršę senovės papročius, gviešiasi vien turto. Tada autorius pašlovina mirtį kaip išsigelbėjimą, paguodą, gimtuosius namus. Jis teigia, kad po mirties plauksiąs saulėtaja eldija ir bus tarp išminčių, kalbančių su Ra.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Iš [Nusivylusiojo pasikalbėjimo su savo siela]“, iš: Senovės Rytų poezija, sudarė Sigitas Geda. Vilnius: Vaga, 1991, p. 35–39.