Novaros mūšis (1849)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Novaros mūšis (1849)
Priklauso: Pirmasis Italijos nepriklausomybės karas
Field Marshal Radetzky and his staff at the Battle of Novara on March 23, 1849 (by Albrecht Adam).jpg
Data 1849 m. kovo 22–23 d.
Vieta Novara, Sardinijos karalystė
Rezultatas Austrijos pergalė, Karolio Alberto abdikacija
Konflikto šalys
Civil Flag and Civil Ensign of the Kingdom of Sardinia (1816-1848).svg Sardinijos karalystė Flag of the Habsburg Monarchy.svg Austrijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Civil Flag and Civil Ensign of the Kingdom of Sardinia (1816-1848).svg Voicechas Chšanovskis Flag of the Habsburg Monarchy.svg Jozefas Radeckis fon Radecas
Pajėgos
45 000 pėstininkų
2 500 kavalerijos karių
109 ginklų[1]
70 000 pėstininkų
5 000 kavalerijos karių
141 ginklų[2]
Nuostoliai
578 žuvusiųjų
1 405 sužeistųjų
409 paimti į nelaisvę arba dingę be žinios[3]
410 žuvusiųjų
1 850 sužeistųjų
963 paimti į nelaisvę arba dingę be žinios[3]

Novaros mūšis – vienas iš mūšių tarp Austrijos imperijos ir Sardinijos karalystės per Pirmąjį Italijos nepriklausomybės karą, vykusį Italijos susivienijimo laikotarpiu. Visą 1849 m. kovo 22 d. dieną trukęs ir kovo 23 d. auštant pasibaigęs mūšis baigėsi sunkiu Sardinijos kariuomenės pralaimėjimu ir atsitraukimu.

Apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1848 m. Austrijos ir Sardinijos sudarytos nelengvos paliaubos truko mažiau nei septynis mėnesius, kol 1849 m. kovo 12 d. Sardinijos karalius Karolis Albertas paliaubas pasmerkė. Austrijos kariuomenė perėmė karinę iniciatyvą Lombardijoje. Vadovaujama feldmaršalo Jozefo Radeckio fon Radeco, ji užėmė tvirtovės miestą Mortarą.

Užėmus Mortarą, Austrijos ir Sardinijos pajėgos stojo į mūšį prie Novaros, 45 km į vakarus nuo Milano. 70 000 austrų karių, gausumu ir ginkluote pranašesni už 45 000 sardiniečių, visiškai sutriuškino savo priešininką, kaip ir ankstesniais metais Kustocos mūšyje. Sardinija taip pat kentėjo dėl mažesnių Italijos valstybių paramos stygiaus. Prieš Novaros mūšį generolas Džirolamas Ramorinas buvo apkaltintas įsakymų nevykdymu ir tais pačiais metais jam buvo įvykdyta mirties bausmė.

Sardiniečiai buvo nustumti atgal į Borgomanero miestą Alpių papėdėje, o Austrijos pajėgos užėmė Novarą, Verčelį ir Triną, o kelias į Sardinijos sostinę Turiną jiems buvo atviras.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Austrijos generolas baronas Julijus fon Hainau sutramdė Brešą, esančią už 87 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Milano, o Karolis Albertas atsisakė sosto ir atidavė jį sūnui Viktorui Emanueliui, kuris vėliau tapo pirmuoju suvienytos Italijos karaliumi. Frydrichas Engelsas rašė, „kad po šio pralaimėjimo Turine tikimasi revoliucijos ir respublikos paskelbimo, kyla iš to, kad tam bando užkirsti kelią Karolio Alberto abdikacija vyresniojo sūnaus naudai“.[4] Sardinijos respublika nebuvo sukurta, nors vasario mėn. jau buvo paskelbta Romos respublika, taip pat egzistavo San Marko respublika. Karolis Albertas buvo ištremtas į Porto miestą Portugalijoje ir netrukus mirė.

Rugpjūčio 9 d. buvo pasirašyta taikos sutartis. Sardinija buvo priversta sumokėti Austrijai 65 mln. frankų kompensaciją.

Kasmet rengiamos mūšio rekonstrukcijos.[5] Austrijos fregata „Novara“, 18571859 m. vykusi į mokslinę ekspediciją aplink pasaulį, buvo pavadinta šios Austrijos pergalės vardu.[6]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. P. Pieri, Storia militare del Risorgimento, vol. I, p. 303.
  2. P. Pieri, Storia militare del Risorgimento, vol. I, p. 304.
  3. 3,0 3,1 P. Pieri, Storia militare del Risorgimento, vol. I, p. 311.
  4. Engels, Friedrich (April 1849). „The Defeat of the Piedmontese“. Neue Rheinische Zeitung. Suarchyvuotas originalas 2014-04-27. Nuoroda tikrinta 2018-08-08 – via marxists.org. 
  5. Novara Risorgimentale 2007 Archyvuota kopija November 25, 2005, iš Wayback Machine projekto.
  6. The Austrian Imperial Frigate SMS Novara Archyvuota kopija 2005-06-15 iš Wayback Machine projekto.