Notaro ženklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Notaro ženklas (savininkas - Augustin von Hammerstetten). Lincas (Austrija), 1490 m.

Notaro ženklas (lot. Signum, Chyrographum, Symbolum, Piczetum; vok. hantzeichen, mal, signetum, signetum publicum - „viešasis ženklas“ arba signetum notarile - „notarinis ženklas“) - asmeninis notaro identifikavimo ženklas. Susiformavo XI-XII a. Lygiavertis antspaudui.

Forma - sudėtingėjantis kryžius, stovintis ant pjedestalo.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vieta, kurioje būdavo dedamas ženklas, iki XIII amžiaus vidurio keitėsi, tačiau ženklas beveik visada buvo dokumento pabaigoje. Nuo XIV amžiaus notaro ženklas visada būdavo dokumento pabaigoje, kairėje pusėje, šalia liudijimo formulės bei notaro parašo.

XIV amžiaus viduryje pasirodė prierašai (šūkiai) kaip papildomas elementas, dažniausiai jie buvo iš Biblijos, vėliau - taip pat pasaulietiniai (pvz., suum cuique); tai teisiškai nebuvo reguliuojama.

1512 m. Vokietijos imperijos notariato įstatymas (Reichsnotariatsordnung) neįnešė nieko nauja.

Nuo XV amžiaus vidurio ženklinti pagal galimybes naudojamas antspaudas.

Tik XVII amžiuje imta notarui oficialiai suteikti ženklą. Būdavo daug jo variantų. Notaro karjeros metu ženklas retai keisdavosi. Daugiausiai, kai notaras savo valdovo aurizacijai taip pat gaudavo Popiežiaus.

Notaro ženklas išnyko 1806 m. su Vokietijos imperijos pabaiga.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka