Nord–Express

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nord–Express traukinys tarpinėje Nuajono (pranc. Noyon) stotyje Prancūzijoje XX a. pr.

Nord–Express – prabangus keleivinis greitasis traukinys, kuris daugiau kaip šimtą metų jungė Paryžių su Rusijos imperijos miestais, o vėliau – su Lenkijos sostine. Prie jo prikabinti tiesioginio susisiekimo vagonai važiuodavo į Rygą, Ostendę, Negoreloję, Kopenhagą, Bukareštą ir Kalė uostą.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. viduryje europiečių protus buvo užvaldžiusi idėja perkirsti žemyną greitaeigių traukinių maršrutais. Prancūziška tolimojo susisiekimo traukinių eksploatuotoja Compagnie Internationale des Wagons–Lits (CIWL) puoselėjo planą transkontinentiniu reisu sujungti Lisaboną ir Sankt Peterburgą. Galutinai to įgyvendinti nepavyko, bet jau XIX a. pab. traukinių maršrutas Lisabona–Paryžius (Sud–Express) buvo atidarytas, o 1896 m. gegužės 9 d. iš Paryžiaus Šiaurės stoties į Sankt Peterburgo Varšuvos stotį pagaliau pajudėjo Nord–Express.

Istorija iki Pirmojo pasaulinio karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nord–Express maršrutas 1896–1914 metais. (Raudona spalva pažymėta europinė, mėlyna – rusiška vėžė. Juoda linija – keltų linija į Londoną ir Sud–Express trasa.)

Pradžioje šis traukinys važiuodavo kartą per savaitę, nuo 1897 m. – jau dukart, o nuo 1900 m. į Berlyną atvykdavo kasdien (iš ten vienomis dienomis važiuodavo į Maskvą, kitomis – į Sankt Peterburgą). Kelionė į pastarąjį miestą iš Prancūzijos sostinės užtrukdavo nepilnas 52 valandas.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Nord–Express du kart per savaitę išvažiuodavo iš Paryžiaus ir Ostendės (jungdavosi Lježe), vėliau per Briuselį, Kelną, Hanoverį, Berlyną, Elbingą, Karaliaučių, Eitkūnus, Kauną, Vilnių ir Daugpilį pasiekdavo Sankt Peterburgą bei Rygą (į pastarąjį miestą važiuodavo tiesioginio susisiekimo vagonas).[1][2] Daugpilyje buvo galima įsėsti į vagoną, kuris Transsibiro magistrale pasiekdavo Vladivostoką.

Bėgių kelias vakarinėje Europoje ir Rusijos imperijoje buvo skirtingas, todėl traukiniai nuo pasienio turėdavo keliauti kitokia vėže. Iš Peterburgo atvykusio traukinio buvo persėdama Eitkūnuose, iš Paryžiaus atvykę išvaizdžiais rudais Nord–Express vagonais keleiviai po muitinės procėdūrų į rusišką traukinį perlipdavo Virbalio geležinkelio stotyje. (Į pastarąją stotį abiejų krypčių traukiniai atvykdavo pirmoje dienos pusėje, kelionė būdavo brangi – pvz.: bilietas Virbalis–Sankt Peterburgas 1905 m. kainavo 10 rub. 05 kap.).[3] Vieną kartą per savaitę Nord–Express traukinys išvykdavo į Maskvą: nuo Berlyno jis važiuodavo per Poznanę, Varšuvą, Brestą, Minską ir Smolenską.[4][5] Pirmojo pasaulinio karo metu Nord–Express nekursavo.

Istorija tarpukariu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raudonai pažymėti traukinio ir tiesioginio susisiekimo vagonų maršrutai 1939 metais. Mėlynai – pakeistos judėjimo trasos 1933 m.

Pokaryje, sutinkamai su Versalio sutartimi, Vokietija buvo įpareigota tarptautinius traukinius praleisti per šalies teritoriją tokiomis pat sąlygomis kaip vietinius, o Prancūzijos vyriausybė buvo suinteresuota palaikyti santykius su atsikūrusia Lenkijos valstybe, svarbia „Cordon sanitaire“ dalimi. Todėl CIWL nesudarė didelių sunkumų 1921 m. kovo 15 d. pradėti atskirų vagonų susisiekimą iš Ostendės ir Kalės į Paryžių ir Varšuvą (nuo 1923 m. ir į Rygą per Kauną). 1924 m. šis vagonų sąstatas buvo pavadintas „Paris–Berlin–Riga–Varsovie–Express“.

Nuo 1926 m. gegužės 15 d. vėl buvo eksploatuojami tik prabangūs miegamieji vagonai ir atstatytas Nord–Express vardas. Tų metų gegužės 12–14 dienomis Juzefui Pilsudskiui Varšuvoje surengus perversmą, traukinys kursavo tik tarp Paryžiaus ir Berlyno, bet jau 1927 m. maršrutas vėl buvo atstatytas iki Varšuvos. Sovietų Sąjunga neparodė susidomėjimo įsileisti Nord–Express į savo teritoriją, todėl jis važiuodavo iki pirmos pasienio stotelės Negorelojė (dab. Baltarusijoje) – joje keleiviai galėdavo persėsti į iš Maskvos atvykusį šaudyklinį sovietinį traukinį.

Nord–Express vagonas restoranas Berlyno Silezijos stotyje 1929 m.
Vagonų išsidėstymas atkarpoje Berlynas–Hanoveris 1938/1939 m.

XX a. pirmojoje pusėje Europoje išpopuliarėjo tiesioginio susisiekimo vagonai. Nuo 1929 m. toks miegamasis vagonas iš Paryžiaus važiuodavo į Hamburgą: nuo 1932 m. ekspermento tvarka, o nuo 1935 m. galutinai, šį maršrutą pratęsus iki Kopenhagos.[6] 1934 m. pradėjo kursuoti vagonas iš Berlyno į Bukareštą per Vroclavą, Krokuvą ir Lvovą.

1929–1933 m. tiesioginio susisiekimo vagoną iš Ostendės į Rygą (per Kauną) prikabindavo Briuselyje. Berlyne jį, o taip pat iš Paryžiaus atvykusį vagoną prijungdavo prie traukinio D 1/2. Virbalyje Lietuvos geležinkeliai perimdavo šiuos vagonus, papildomai prikabindavo restoraną ir su greituoju traukiniu 11/12 per Kauną tempdavo į Joniškį. Šiame pasienio mieste Latvijos geležinkeliai juos jungdavo prie traukinio 15/16, vykstančio į Rygą.[7] Atkarpoje tarp Latvijos ir Vokietijos sostinių toks vagonas užtrukdavo 21 valandą ir 8 minutes. 1927 m. kelionėms į Baltijos valstybių sostines buvo nupirkti garsiojo gamintojo CIWL patogūs miegamieji vagonai, važinėję maršrutu Paryžius–Berlynas–Kaunas–Ryga. Po 1920 m. Lietuvos geležinkeliai iš Vokietijos gavo ir eksploatavo šešis lokomotyvus S 10, taip pat kelis P 8. Iš Škodos gamyklos Pilzene 1939 m. buvo nupirkti specialiai Lietuvai suprojektuoti ir pagaminti lokomotyvai Gp. Visi jie darbavosi ir D 1/2 trasoje.[8]

1929 m. buvo nutiesta nauja bėgių linija StalkovasKutnas, leidusi maršrutą sutrumpinti 86 kilometrais. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nord–Express eismą, paskutinį kartą jis važiavo 1939 m. rugpjūčio 27 d.

Po Antrojo pasaulinio karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pokaryje nukritusi „geležinė uždanga“ perkirto Nord–Express geležinkelio tradicinę trasą.

Vakarų Europoje eismas vyko atkarpoje Paryžius–AchenasBremenasHamburgas–Kopenhaga (1952 m. prisidėjo miegamieji tiesioginio susisiekimo vagonai iš Paryžiaus į Oslą ir Stokholmą). Visgi klestėjimo laikas jau buvo pasibaigęs – jis tapo eiliniu keleiviniu D 11/12, o 1967 m. pervardintas į D 373/374.[9] Miegamųjų vagonų buvo atsisakyta, o 1997 m. šio sąstato naktinis eismas buvo galutinai sustabdytas.[10] Rytinėje Europoje traukiniai pokaryje važiuodavo iš VDR sostinės Berlyno į Maskvą ir Leningradą (į patarąjį miestą maršrutas nutrauktas 1998 m.). Visgi planuojama traukinio Sankt Peterburgas–Berlynas eismą atstatyti, trasa turėtų eiti per Baltijos valstybes.[11]

2015 m. Rusijos geležinkeliai paleido miegamaisiais vagonais sukomplektuotą traukinį Nr. 023/024 iš Maskvos Baltarusijos stoties į Paryžiaus Rytinę stotį ir atgal, kursojantį kartą per savaitę. Vyksta jis gerokai pakeistu maršrutu (per Strasbūrą).[12][13]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Reichs-Kursbuch 1905, Nachdruck bei Ritzau Verlag Zeit und Eisenbahn, 2005 ISBN 3-935-10108-2
  2. Reichs-Kursbuch 1914, Nachdruck bei Ritzau Verlag Zeit und Eisenbahn, 2005 ISBN 3-921-30409-1
  3. Расписание фирменного поезда Норд-Экспресс (Санкт-Петербург-Париж), 1914 г.
  4. Reichs-Kursbuch 1905, Nachdruck bei Ritzau Verlag Zeit und Eisenbahn, 2005 ISBN 3-935-10108-2
  5. Reichs-Kursbuch 1914, Nachdruck bei Ritzau Verlag Zeit und Eisenbahn, 2005 ISBN 3-921-30409-1
  6. Albert Mühl: Internationale Luxuszüge. EK-Verlag, Freiburg im Breisgau 1991, S. 169
  7. Wilfried Biedenkopf. Quer durchs alte Europa: Die internationalen Zug- und Kurswagenläufe nach dem Stand vom Sommer 1939. – Krefeld: Verlag und Büro für Spezielle Verkehrsliteratur Röhr, 1981, S. 20 ISBN 3-88490-110-9
  8. Herman Gijsbert Hesselink, Norbert Tempel. Eisenbahnen im Baltikum – Münster: Verlag Lok–Report, 1996, S. 65
  9. Dietrich Bothe: Sommerferien im Bremischen. Impressionen vom Bahnbetrieb im Norden vor fünfzig Jahren 1. In: EisenbahnGeschichte 77 (August/September 2016), S. 4–13 (9).
  10. Daniel Kortschak: Neuer Fahrplan: Deutsche Bahn streicht Nachtzüge. // Frankfurter Rundschau, 5. Dezember 2014
  11. Берлин и Санкт-Петербург свяжет прямой поезд // www.5-tv.ru/
  12. Paris to Moscow by train from €245 // www.seat61
  13. Расписание поезда Москва – Париж (с 10 декабря 2018 г.) // pass.rzd.ru

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Albert Mühl. Internationale Luxurious – Freiburg im Breisgau: EK–Verlag, 1991 ISBN 3-88255-673-0
  • Willy Reinshagen. Volldampf! Erlebnisse bei der alten Reichs– und Bundesbahn – München: Geramond–Verlag, 2005, S. 114–124 ISBN 3-7654-7274-3