Nikolajus Miaskovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nikolajus Miaskovskis
rus. Николай Яковлевич Мясковский
Gimė 1881 m. balandžio 20 d.
Modlinas prie Varšuvos Rusijos vėliava Rusija
Mirė 1950 m. rugpjūčio 8 d. (69 metai)
Maskva TSRS vėliava TSRS
Palaidotas (-a) Novodevičės kapinėse
Veikla Rusijos kompozitorius, muzikos kritikas, pedagogas
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka Nikolajus Miaskovskis

Nikolajus Miaskovskis (rus. Николай Яковлевич Мясковский, 1881 m. balandžio 20 d. Modlinas prie Varšuvos1950 m. rugpjūčio 8 d. Maskva, palaidotas Novodevičės kapinėse) – Rusijos kompozitorius, muzikos kritikas, pedagogas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1911 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją, A. Liadovo klasę. 1940 m. menotyros daktaras.

19191930 m. valstybinės muzikos leidyklos Maskvoje redaktorius. Nuo 1921 m. Maskvos konservatorijos dėstytojas, profesorius.

Mokiniai: Aramas Chačaturianas, Dmitrijus Kabalevskis, Vano Muradelis.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė 2 kantatas (1942 m., 1947 m.), 27 simfonijas (1908–1949 m.), 3 simfonijetes, simfoninę poemą „Alastoras“ (1913 m.), simfoninių uvertiūrų, tarp jų – „Patetinė“ (1947 m.), koncertus smuikui ir orkestrui (1938 m.), violončelei ir orkestrui (1944 m.), 13 styginių kvartetų (1930–1949 m.), sonatas smuikui ir fortepijonui (1947 m.), violončelei ir fortepijonui (1911 m., 1948 m.), 9 sonatas fortepijonui (1909–1949 m.), pjesių, dainų, daugiau kaip 100 romansų. Geriausieji kūriniai emocingi, melodika daininga.[1]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Adeodatas Tauragis. Nikolajus Miaskovskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 19 psl.