Nikolajus Gė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nikolajaus Gė „Autoportretas“, 1892 m.

Nikolajus Gė (rus. Николай Николаевич Ге, 18311894 m.) – XIX a. Rusijos tapytojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nikolajus Gė buvo kilęs iš senos prancūzų aristokratų giminės (de Gay), kuri 1789 m. pasitraukė į Rusiją nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Tėvas Nikolajus tarnavo Rusijos kariuomenėje jai besiveržiant paskui Napoleoną į Europą po 1812 m. Prancūzijos armijos invazijos į Rusiją. Motina Jelena Sadovski buvo į Voronežą ištremto lenko duktė. Nikolajus turėjo du vyresnius brolius: Osipą ir Grigorijų. Nikolajus Gė gimė 1831 m. vasario 27 d. (vasario 15 d. pagal tuo metu Rusijoje galiojusį Julijaus kalendorių) Voroneže. 1835 m. mirė jo motina, 1836 m. tėvas vedė antrą kartą ir persikėlė į Kijevą, tapo stambiu žemvaldžiu. Nikolajus Gė mokėsi Sankt Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje ir buvo reikšmingai paveiktas K. Briulovo ir A. Ivanovo dailės. 1857−1869 m. jis dirbo Florencijoje ir Romoje. Italijoje tapė peizažus, apsilankė A. Ivanovo studijoje Romoje. Buvo paveiktas religinės tapybos. Jo paveikslas „Paskutinė vakarienė“ 1863 m. buvo pademonstruotas Sankt Peterburge ir susilaukė didelio įvertinimo, jį įsigijo caras Aleksandras II akademijos galerijai, dailininkui suteiktas profesoriaus vardas. Grįžęs į Rusiją 1870 m. N. Gė buvo vienu Kilnojamosios dailės parodų draugijos steigėjų. 1875 m. jis paliko Sankt Peterburgą ir apsigyveno kaimo sodyboje Ukrainoje (Černigovo srityje). Jo religingumas ir kaimiškos gyvensenos propagavimas artino dailininką su L. Tolstojumi, su kuriuo jis buvo pažįstamas, nutapė rašytojo portretą. Nikolajus Gė mirė 1894 m. birželio 13 d. (birželio 1 d. pagal Julijaus kalendorių) savo sodyboje.

Darbų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]