Nikarao (tauta)

Nikarao
Nikarao indėnai Rivaso departamente
Gyventojų skaičius	daugiau nei 695 538^[1]
Populiacija šalyse	Nikaragva, Kosta Rika
Kalba (-os)	nikarao (išnykusi), ispanų
Religijos	katalikybė
Giminingos etninės grupės	pipiliai, kiti nahua

Vikiteka:	Nikarao

Nikarao (isp. Nicarao) – indėnų tauta vakarų Nikaragvos teritorijoje. Tai viena iš septynių dabartinės Nikaragvos indėnų tautų. Labai nedidelis skaičius nikarao gyvena Kosta Rikoje, Bagaseso kantone.^[2]

Tauta kalbėjo nauatlių kalbos tarme, tačiau dėl asimiliacijos dabar vartoja ispanų kalbą. Kultūriškai yra nahua etnoso dalis, labai artimi pipiliams, gyvenantiems Salvadoro teritorijoje. Jie save vadina nawat, ir norint atskirti nuo kitų šios grupės tautų, dar vadinami Nikaragvos nahua. Ispaniškas pavadinimas kildinamas iš vado Nikarao, kuris konkistadorų laikais valdė vieną iš valstybių. Tikėtina, kad jų etnonimas gali būti kilęs ir iš vietovardžio Nicānāhuac, kuriuo nikarao įvardijo savo gyvenamą teritoriją.

Jų ikikolumbinė kultūra priskiriama Centroamerikos regionui.

Istorija

Atsikėlimas

Nikarao buvo kilę iš toltekų, kurie IX a. sukūrė valstybę Centrinėje Meksikoje. Vėlesnių migracijų metu, stumiami kitų nahua genčių iš šiaurės, dalis toltekų persikėlė į pietus (dab. Čiapaso valstiją). XII–XIII a. iš čia jie migravo toliau į pietus, dab. Salvadoro teritoriją, kur tapo pipiliais. Dalis pipilių judėjo dar piečiau ir tapo nikarao protėviais.^[3] Pasak legendos, dievas Teskatlipoka liepė jiems eiti į pietus tol, kol ras du ugnikalnius, apsuptus vandenų. Taip jie galiausiai surado Nikaragvos ežerą su dviem ugnikalniais-salomis.

Atvykę į vakarinę Nikaragvą nahua rado čia etniškai mišrų kraštą, kuriame maišėsi senieji gyventojai misumalpų ir čibčų kalbomis kalbančios gentys (čontaliai), o taip pat iš Meksikos čia anksčiau atsikėlę otomangai (čorotegai ir subtiabai). Nikarao įgijo hegemoniją derlingose žemėse aplink Managvos ir Nikaragvos ežerus. Dalis genčių (matagalpai) buvo išstumti į džiungles rytuose.^[4]

Su čorotegais ir subtiabais jie dalinosi bendra kultūra. Senieji vietos gyventojai irgi buvo gana gerai integruoti į nikarao visuomenę. Jie tarnaudavo armijoje, greitai perėmė nauatlių kalbą, kuri greitai tapo lingua franca visame regione. Taip pat buvo perimamas ir nahua dievų panteonas, religija.^[5]

Valstybingumas

Savo valdomas teritorijas nikarao pavadino Nikanauaku (Nicānāhuac), kas reiškė „Čia, tarp vandenų“, turėdami omenyje jūrų ir ežerų apsuptą tankiai gyvenamą kraštą.^[6] Jos driekėsi per visą vakarinę Nikaragvą nuo Fonsekos įlankos iki Nikojos pusiasalio. Čia susiformavo visa eilė didelių, stiprių kasikatų. Jie politinės vienybės neturėjo.

Kuakapotlanas (Cuahcapotlan „Vėlyvosios ievos medžių vieta“^[7]) buvo piečiausia ir galingiausia valstybėlė prie Nikaragvos ežero, kurios teritorijos pietuose ribojosi su čorotegų Nikoja. Jai priklausė ir šventoji Ometepės sala. Į šiaurę nuo jo buvo Kakauatlanas (Cacahuatlan „kakavos vandens vieta“) ir Masatepekas (Masatepek „Elnių kalva“). Aplink Managvos ežerą buvo Tekuantepekas (Tecuantepec „Jaguarų kalva“), Šilotepekas (Xilotepec „Minkštų kukurūzų kalva“) ir Teautlanas (Tehautlan). Činantlanas (Chinantlan „Nendrių vieta“) buvo šiauriausias kasikatas, kuris ribojosi su lenkų ir čorotegų teritorijomis.^[8]

Per visą savo istoriją nikarao kovojo su aplinkinėmis gentimis: čorotegais šiaurėje ir pietuose, uetarais ir botais pietryčiuose, matagalpais rytuose. Pastarųjų belaisvius jie naudojo žmonių aukoms arba paversdavo vergais.^[9] Nepaisant politinio susiskaldymo, kasikatų armijos turėjo vienodas karines praktikas. Kariai buvo ginkluoti ilgais ir storais paminkštintais medvilniniais šarvais, siekiančiais šlaunis ir kelius, apsauginiais šalmais, vidutinio ir didelio dydžio skydais, ietimis, atlatliais, lankais ir strėlėmis, akmeniniais ašmenimis paaštrintomis lazdomis, peiliais ir durklais su obsidiano ašmenimis bei mediniais kardais su obsidiano ašmenimis (macuahuitl). Kariams buvo skiriama kakava, kurią maišydavo į vandenį. Šis gėrimas dėl jame esančio kofeino išlaikė karius budrius, o tai suteikė jiems pranašumą mūšyje.^[10]

1501 m. Actekų valdovas Ahuicotlis užmezgė prekybinius kontaktus su pietinėmis nahua kolonijomis, įkaitant ir nikarao. Iki ispanų atvykimo čia ne kartą lankėsi actekų pirkliai, buvo mainomasi prekėmis.^[11]

Nukariavimas

1522 m. nikarao žemes pasiekė pirmieji konkistadorai, atplaukę iš Panamos Ramiuoju vandenynu. Jiems vadovavo Gil González Dávila. Pirmiausia jie pasiekė galingiausią valstybę Kuakapotlaną, kurį valdė vadas Nikarao (Macuilmiquiztli). Būtent jo vardas davė pavadinimą visai tautai. Gretimą Kakauatlaną valdė jo pusbrolis Wemak. Ispanai buvo sužavėti klestinčiomis karalystėmis, gausiu maistu, prekybiniais tinklais.^[12]

Nepaisant to, santykiai tarp ispanų ir nikarao pablogėjo, kuomet šie ėmė prievarta krikštyti vietos gyventojus. Nikarao ir Wemak susivienijo su čorotegų kilmės vadu šiaurėje Diriangen. Ispanai buvo išvyti, tačiau 1524 m. sugrįžo su naujomis pajėgomis. Įvykę mūšiai galiausiai baigėsi nikarao ir čorotegų pralaimėjimu. Šie trys vadai tapo pasipriešinimo prieš kolonizaciją simboliu.^[13]

Po ispanų užkariavimo nikarao visuomenė vakarų Nikaragvoje išgyveno tragišką pabaigą. Jie patyrė niokojantį demografinį ir socialinį žlugimą dėl ligų ir karų su ispanais bei jų sąjungininkais tlaškaltekais. Likę nahua buvo priverstinai pavergiami, verčiami krikštytis ir asimiliuoti. Nauatlių kalba tarp vietos nahua galutinai išnyko XIX a., tačiau iki mūsų dienų išlikusi vietovardžiuose. Didelė dalis Nikaragvos gyventojų laiko save nikarao palikuonimis. Jų 2022 m. buvo priskaičiuojama apie 20 tūkst.,^[14] tačiau nikarao DNR turinčiųjų yra gerokai daugiau.

Kultūra

Nikarao su čorotegais ir subtiabais dalinosi bendra kultūra, kuri archeologijoje vadinama Gran Nikoja ir kuri buvo artimesnė Mezoamerikos kultūroms šiaurėje nei pietinei Sąsmaukos-Kolumbijos zonos tradicijai. Jie naudojo Mezoamerikos kalendorių, actekų raštą, išpažino nahua religiją. Tačiau patyrė įtaką ir iš piečiau gyvenusių čibčų.

Nikarao augino kukurūzus, kakavą, pomidorus, avokadus, čili, pupeles, moliūgus ir kitas žemės ūkio kultūras, pvz. bulves. Taip pat jie augino kalakutus, šunis, medžiojo iguanas, elnius, žvejojo jūroje ir ežeruose. Vienas iš patiekalų buvo nakatamalis, į lapus suvyniota ir troškinta kukurūzų tešla su mėsa. Ji ir dabar yra nacionalinis Nikaragvos patiekalas.

Medvilnė buvo auginama ypač gausiai, ką lėmė palankios žemės ir klimato sąlygos. Todėl medvilniniai drabužiai, skirtingai nei kitur Mezoamerikoje, buvo kasdieninis rūbas.

Nikarao taip pat praktikavo akmenų apdirbimą, ką liudija įmantrūs spiralių ir kitų ornamentų petroglifai, išraižyti ir nupiešti ant akmenų Ometepėje. Taip pat buvo gaminamos akmeninės žmonių statulos su tipiškais galvos papuošalais, keramika, aukso ir nefrito dirbiniai.

Ispanų metraštininkas Gonzalo Fernández de Oviedo y Valdés rašė, kad nikarao praktikavo kaukolės modifikavimą, surišdami mažų vaikų galvas tarp dviejų medžio lentų. Archeologai čia atrado ikikolumbinių laikų kapų, kuriuose yra kaukolės ir dantų modifikavimo įrodymų.

Nikarao dievybės atkartoja actekų dievybes, tiesa, kartais su skirtingais vardais. Tarp jų yra Tlamakaskė (Tlalokas), Čipakonalis ir Ošomoko, Kalčitgegė (Čalčiutlikuė), Čikočiagatas (Centeotlis), Mišoa (Miškoatlis), Bisteotas (bado dievas Apicteotas), Hekatas (Kecalkoatlis), Miktanteotas (Miktlantekutlis) ir kt. Greičiausiai garbinamas buvo ir Šipe Totekas, tačiau nebuvo toks žinomas kaip tarp pipilių.

Buvo tikima, kad Tlamakaskė ir Čipakonalis kartu su Ošomoko, Kalčitgege ir Čikočiagatu atkūrė pasaulį po to, kai jį sunaikino tvanas – greičiausiai tai actekų Penkių saulių mito versija. Tie, kurie žuvo mūšyje arba gyveno gerą, religingą gyvenimą, patekdavo į dangų, o nedorieji arba mirusieji namuose patekdavo į Miktlaną. Vaikai, kurie mirė jauni, vėl gimdavo tiems patiems tėvams.^[15]

Omotepės petroglifai
Keramika, vaizduojanti Kecalkoatlį
Akmeninė figūra
Keramikinė figūrėlė
Akmeninė skulptūra

Išnašos

↑ Nuñez, C.; Baeta, M.; Sosa, C.; Casalod, Y.; Ge, J.; Budowle, B.; Martínez-Jarreta, B. (2010). "Reconstructing the population history of Nicaragua by means of mtDNA, Y-chromosome STRs, and autosomal STR markers". American Journal of Physical Anthropology. 143 (4): 591–600.
↑ Mc Callister, Rick (2013). "Náwat – y no náhuatl. El náwat centroamericano y sus sabores: Náwat pipil y náwat nicarao". Revista Caratula.
↑ Brinton, Daniel G. (1887). „Were the Toltecs an Historic Nationality“. Proceedings of the American Philosophical Society. 24 (126): 229–241.
↑ Manuel Orozco y Berra (1864). „Geografía de las lenguas y carta etnográfica de México: precedidas de un ensayo de clasificación de las mismas lenguas y de apuntes para las inmigraciones de las tribus“ (PDF).
↑ Jiménez-Santana. 1997. Historia de la Gran Nicoya en el sur de Mesoamérica.
↑ „NICARAGUA“. Etimologías de Chile – Diccionario que explica el origen de las palabras.
↑ Campbell, Lyle (1985). The Pipil Language of El Salvador. Walter de Gruyter. pp. 10–12. ISBN 978-3-11-088199-8.
↑ Healy, Paul (2006a) [1980]. A Proposed Culture History of the Rivas Region. Archaeology of the Rivas Region, Nicaragua. pp. 329–341. Waterloo, Ontario, Canada: Wilfrid Laurier University Press. ISBN 0-88920-094-7.
↑ Fowler, William R. (1985). „Ethnohistoric Sources on the Pipil-Nicarao of Central America: A Critical Analysis“. Ethnohistory. 32 (1): 37–62.
↑ Bolaños, Enrique. 2009. Indios precolombinos de Nicaragua y Costa Rica en los siglos XV y XVI.
↑ Duran (1867–1880). Historia de los Indios de Nueva España. p. 402.
↑ Vida de González Dávila, Gil. Ávila, c. 1480 – 21.IV.1526. Descubridor y conquistador. et al., 2012
↑ Bolaños, Enrique. 2009. Indios precolombinos de Nicaragua y Costa Rica en los siglos XV y XVI.
↑ Indigenous peoples in Nicaragua.
↑ Fowler, William R. (1989). The cultural evolution of ancient Nahua civilizations: the Pipil-Nicarao of Central America. Norman: University of Oklahoma Press. pp. 232–236. ISBN 0806121971.

Centroamerikos tautos ir valstybės
Iskintepekė \| Kuskatlanas (Pipiliai) \| Pajaki (Čorčiai) \| Nachočanas (Lenkai) \| Gran Nikoja (Čorotegai, Subtiabai, Nikarao, Nikoja)

[1] Nuñez, C.; Baeta, M.; Sosa, C.; Casalod, Y.; Ge, J.; Budowle, B.; Martínez-Jarreta, B. (2010). "Reconstructing the population history of Nicaragua by means of mtDNA, Y-chromosome STRs, and autosomal STR markers". American Journal of Physical Anthropology. 143 (4): 591–600.

[2] Mc Callister, Rick (2013). "Náwat – y no náhuatl. El náwat centroamericano y sus sabores: Náwat pipil y náwat nicarao". Revista Caratula.

[3] Brinton, Daniel G. (1887). „Were the Toltecs an Historic Nationality“. Proceedings of the American Philosophical Society. 24 (126): 229–241.

[4] Manuel Orozco y Berra (1864). „Geografía de las lenguas y carta etnográfica de México: precedidas de un ensayo de clasificación de las mismas lenguas y de apuntes para las inmigraciones de las tribus“ (PDF).

[5] Jiménez-Santana. 1997. Historia de la Gran Nicoya en el sur de Mesoamérica.

[6] „NICARAGUA“. Etimologías de Chile – Diccionario que explica el origen de las palabras.

[7] Campbell, Lyle (1985). The Pipil Language of El Salvador. Walter de Gruyter. pp. 10–12. ISBN 978-3-11-088199-8.

[8] Healy, Paul (2006a) [1980]. A Proposed Culture History of the Rivas Region. Archaeology of the Rivas Region, Nicaragua. pp. 329–341. Waterloo, Ontario, Canada: Wilfrid Laurier University Press. ISBN 0-88920-094-7.

[9] Fowler, William R. (1985). „Ethnohistoric Sources on the Pipil-Nicarao of Central America: A Critical Analysis“. Ethnohistory. 32 (1): 37–62.

[10] Bolaños, Enrique. 2009. Indios precolombinos de Nicaragua y Costa Rica en los siglos XV y XVI.

[11] Duran (1867–1880). Historia de los Indios de Nueva España. p. 402.

[12] Vida de González Dávila, Gil. Ávila, c. 1480 – 21.IV.1526. Descubridor y conquistador. et al., 2012

[13] Bolaños, Enrique. 2009. Indios precolombinos de Nicaragua y Costa Rica en los siglos XV y XVI.

[14] Indigenous peoples in Nicaragua.

[15] Fowler, William R. (1989). The cultural evolution of ancient Nahua civilizations: the Pipil-Nicarao of Central America. Norman: University of Oklahoma Press. pp. 232–236. ISBN 0806121971.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]