Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia. Fasadas. 2010 m.
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios ansamblis

Nesvyžiaus Dievo Kūno jėzuitų bažnyčia – pirmoji baroko stiliaus bažnyčia Šiaurės Rytų Europoje. Nuo XVI a. pabaigos iki 1773 m. priklausė jėzuitams, ordiną uždarius bažnyčia tapo parapijine. Tai veikianti Romos Katalikų bažnyčia, priklausanti Baltarusijos Minsko-Mogiliavo vyskupystei. Vadovas – dekanas Piotras Šarko. Bažnyčios adresas – A. Mickevičiaus g. 2, Nesvyžius.

Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia. K.D. Heskio 1752 m. dekoruotas kupolas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia pastatyta 1587–1593 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva ir lėšomis. Bažnyčios projekto autorius – italas architektas jėzuitas Džiovanis Marija Bernardonis. Jis į šį pastatą perkėlė pirmosios barokinės Džakomo da Vinjolos suprojektuotos Romos Jėzaus (Il Gesu) bažnyčios tūrį ir formas: lotyniško kryžiaus planą, bazilikinę erdvę su kupolu virš kryžmos. Tačiau Romos bažnyčios šoninės koplyčios Nesvyžiaus bažnyčioje pakeistos plačiomis šoninėmis navomis. Nesvyžiaus bažnyčios kupolas iškilo tik fundatoriaus Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio atkaklumo dėka. Kadangi Džiovanis Marija Bernardonis nesiryžo statyti bažnyčios kupolo, tai šiam darbui atlikti buvo pakviestas kitas jėzuitų architektas – Giuseppe Brizio.

Nors Nesvyžiaus bažnyčios pagrindinis fasadas yra artimas Romos Jėzaus bažnyčiai, tačiau fasadų formose dar ryškūs renesanso bruožai. Bažnyčios fasadą suskaido piliastrai ir karnizai. Plokštumą pagyvina nišos ir sudvejinti bei sutrejinti piliastrai. Bažnyčios kuponas iš vidus dekoruotas Radvilų dvaro dailininko Ksavero Dominyko Heskio ir jo sūnaus 1752 m. sukurtomis freskomis. Ksaveras Dominykas Heskis yra ir didžiajame bažnyčios altoriuje kabančio, 1753 m. sukurto, paveikslo "Paskutinė vakarienė" autorius. Didžiojo bažnyčios altoriaus ir presbiterijos puošyba - Tičino meistro Mauricijaus Pedečio, 1746-1751 m. kūrusio Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės dvare, darbas.

Prie bažnyčios navų sienų prigludę XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje sukurti Radvilų giminės antkapiai - Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (mirusio 1616 m.), jo žmonos Elžbietos Eufemijos Višnioveckos (mirusios 1596 m.) ir sūnų Mikalojaus bei Kristupo Mikalojaus.

Nesvyžius. Dievo Kūno bažnyčia. Didžiojo altoriaus paveikslas "Paskutinė vakarienė". 1753 m. K.D. Heskis.

Šalia bažnyčios stovi raudonų plytų varpinė, pastatyta XVI a. II pusėje. Ji yra buvusi miesto gynybinės sistemos dalis – Nesvyžiaus pilies vartų bokštas. Varpinė turi ir vėlyvosios gotikos, ir renesanso bruožų. Masyvų raudonų plytų statinį pagyvina įvairaus dydžio ir formų langų nišos[1]

Neatskiriama bažnyčios ansamblio dalis buvo Nesvyžiaus jėzuitų kolegijos, veikusios 1586-1773 m., pastatai. Jie buvo nugriauti 1825 m. dabar jų vietoje yra išlikusios XIX amžiuje statytos carinės armijos kareivinės. 

2016 m. birželio 13–14 d. įvyko pirmasis bendro Lietuvos ir Baltarusijos kultūros projekto „LDK didikų Radvilų mauzoliejaus Nesvyžiaus bažnyčios rūsiuose tyrimai ir pritaikymo lankymui koncepcija“ renginys – praktinis-mokomasis seminaras. Jame dalyvavo kultūros paveldo specialistai iš Lietuvos ir Baltarusijos, diskutavę dėl Radvilų mauzoliejaus Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje išsaugojimo[2][3].

Radvilų šeimos mauzoliejus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio antkapinė plokštė.

Po bažnyčia esančioje kriptoje mediniuose karstuose ilsisi 72 Radvilų giminės atstovai. Tai trečias pagal dydį Europoje tokio pobūdžio giminės mauzoliejus. Pirmieji čia buvo palaidoti Dievo Kūno bažnyčios fundatorius Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, miręs 1616 m. ir jo žmona Elžbieta Eufemija Višniovecka (mirusi 1596 m.). Vėliausia urna, į kriptos sieną buvo įmūryta 2000 m. su Londone gyvenusio ir 1999 m. mirusio kunigaikščio Antonio Radvilos palaikais.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Радзивилловский Несвиж :росписи костёла Божьего Тела /Ольга Баженова. Минск : Харвест, 2010.
  2. Paknys, M. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija: žymiausi menininkai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009.
  3. Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012.
  4. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009, t. 16.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]