Nemuno deltos žemuma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nemuno deltos žemuma. Pamarys

Nemuno deltos žemuma – žemuma vakarų Lietuvoje ir Rusijos Kaliningrado srityje, Kuršių marių pakrantėje. Driekiasi nuo Klaipėdos pietinių pakraščių šiaurėje iki Polesko pietuose, rytinę ribą žymi Rambyno kalnas. Plotas apie 2000 km², iš jo Lietuvoje yra apie trečdalis. Nemuno deltos žemuma laikoma Pajūrio žemumos pietine dalimi.

Žemumą sukūrė Nemuno žemupio ledyninė plaštaka, o prieledyniniai patvenktiniai ežerai ir deltos sąnašos ją perkūrė. Žemumos paviršius tebekinta dėl Nemuno deltos šakų (Gilijos, Rusnės, Atmatos, Skirvytės) ir intakų (Šyšos, Tenenio, Minijos) nešamų sąnašų.

Nemuno deltos žemuma iškilusi vos kelis metrus virš jūros lygio, žemėja iš rytų į vakarus. Prasideda nuo plačios Nemuno salpos. Į vakarus nuo Šilutės plyti visiškai plokščia žemumos dalis. Vietomis yra apskalautų moreninių gūbrelių (VentėsKintų, PagėgiųPlaušvarių apylinkės), kauburiuoto smulkiagrūdžio smėlio plotų (tarp Pagėgių ir Šilutės).

Didelę Nemuno deltos žemumos dalį užlieja pavasarinis potvynis. Gausu pelkių: Svencelė, Aukštumala, Rupkalvių, Medžioklės, Berštų. Po aliuvinėmis sąnašomis yra durpynų, dalis jų užlieta marių. Telkšo nuo marių atsiskyrusi įlanka – Krokų Lanka. Gausu senvagių, aklų užutėkių (žiogių).[1] Išskirtiniai žemumos kraštovaizdžiai saugomi Nemuno deltos regioniniame parke.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nemuno deltos žemuma. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 197–198 psl.