Nematoma rinkos ranka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Nematoma rinkos ranka – metafora, Adamo Smito naudota knygoje Tautų turto prigimties ir atsiradimo tyrimas (1776). Jos pagalba Smitas siekė aprašyti rinkos ūkio funkcionavimą, remiantis tuo, kad atskirų ūkio vienetų veikla, kylanti iš jų egoistinių siekių patenkinti savus poreikius, galiausiai pasireiškia bendrų poreikių tenkinimu. Autorius bandė įrodyti, kad rinkos mechanizmas gali pats sureguliuoti procesus ir patenkinti poreikius be valstybės protekcionizmo (kišimosi), siekiant visuomeninio intereso.

…žmogus galvoja tik apie savo uždarbį, o taip pat ir apie naudą kituose gyvenimo atvejuose, bet nematoma rinkos ranka jam vadovauja, kad jis pasiektų tikslą, kurio visai nesitikėjo pasiekti. Visuomenei, kuri tame nedalyvauja, ne visada blogai tame išeina. Žmogus, turintis savo asmeninius interesus, dažnai paremia visuomenės interesus labiau nei tada, kai nori jiems tarnauti akivaizdžiai.

Pasak Adamo Smito, gamintojas produktus gamina ne iš altruistinių paskatų, bet iš egoistinių, t. y. tikisi iš to naudos. Tuo pačiu siekdamas pelno, jis įpareigotas savo produkcija patenkinti kitų žmonių poreikius. Tokiu būdu pasireiškia nematoma rinkos ranka, pajungianti jo veiklą visuomenės poreikių tenkinimui.

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Nematomos rinkos rankos koncepcija palaikoma liberalų ir kritikuojama palaikančių valstybės intervenciją į ūkį. Svarbiausias argumentas, kuriuo remdamasi turi kištis valstybė, - visuomeninai interesai. Kitas argumentas yra išorės efektai, arba rinkos informacijos asimetrija. Kaip pavyzdys yra kenksmingų dujų atsiradimas, nors produkcija, dėl kurios atsirado kenksmingos dujos naudojasi daug žmonių, jų atsiradimas nėra sveikintinas. Tokiu atveju nematoma rinkos ranka nesugeba reguliuoti šalutinio produkto.

Britų ekonomistas Džonas Meinardas Keinsas atkreipė dėmesį, kad net jei šis modelis teoriškai teisingas, balansas dėl nematomos rinkos rankos nusistovi tik per „pakankamai ilgą laiką“, kuris gali būti pernelyg ilgas – anot Keinso, „per pakankamai ilgą laiką mes visi esame mirę“. Be to, šis „pakankamai ilgo laiko“ reikalavimas gali reikšti, jog aplinkybės gali keistis greičiau nei nusistovi balansas, taigi, jis niekada nenusistovės.

Galutiniu svarbiu argumentu yra konkurencijos nebuvimas ar tiesiog monopolijų buvimas. Tokiu atveju nematoma rinkos ranka negali užtikrinti tobulos konkurencijos.