Nauru istorija
Nauru istorija – Nauru salos istorija nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo iki dabartinių laikų.
Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie Nauru priešistorę žinoma itin mažai dėl kokių nors archeologinių radinių trūkumo. Manoma, kad salos pavadinimas kilo iš nauriečių kalbos žodžio Anáoero, reiškiančio „einu į paplūdimį“. Pirmieji žmonės saloje apsigyveno beveik prieš 3000 metų; tai buvo polineziečiai ir mikroneziečiai. Pirmieji gyventojai galėjo į salą atvykti iš Bismarko arba Molukų salų, taip pat iš Filipinų.[1][2] Vietiniai gyventojai buvo susiskirstę į 12 genčių: deiboe, eamvidit, eamvidara, eamvit, eamgum, eano, eoraru, iruci, iruva, ivi ir ranibok; jas simbolizuoja ant šalies vėliavos esanti dvylikos spindulių žvaigždė. Vertėsi kokoso riešutų, pandano vaisių rinkimu, žvejyba. Tuo metu saloje buvo 168 kaimai.[3]
Kolonijiniai laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji europiečiai saloje pasirodė 1798 metais, kuomet čia atplaukė britų ekspedicija, vadovaujama Džono Firno. Jūrininkas salą pavadino „Maloniąja sala“ (angl. Pleasant Island). 1888 m. iš Gilberto salų čia atvyko pirmieji misionieriai.[4] Europiečiai atvežė į salą ginklų, tai sukėlė Nauru genčių karą (1878–1888 m.),[5] kurio metu žuvo ~500 žmonių (iš apie 1400 gyvi liko tik apie 900).[6] 1888 metais salą aneksavo Vokietija ir priskyrė ją Maršalų salų protektoratui.[6] 1898 m. čia buvo rasta fosfato telkinių.[6] Tai buvo pagrindinis pajamų šaltinis iki XX amžiaus pabaigos. 1914 metais salą okupavo Australija,[6] o fosfatų kasyklos pelną dalijosi su britais ir Naująja Zelandija. 1923 m. Tautų Lyga suteikė Australijai mandatą valdyti Nauru. 1942 m. rugpjūčio 26 d. japonai okupavo Nauru. Japonai saloje įrengė aerodromą, 1200 naurečių išvežė priverstiniam darbui į Čiuko salas. 1945 m. rugsėjo 13 d. amerikiečiai išstūmė japonus iš Nauru, į salą grąžinti 737 Čiuke išgyvenę nauriečiai. Nuo 1947 m., JTO paskyrimu, salą bendrai valdė Australija, Naujoji Zelandija ir Jungtinė Karalystė.
Nepriklausomybės laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1966 m. sala gavo autonomiją, o 1968 metais paskelbė nepriklausomybę,[7] tais pačiais metais buvo priimta Konstitucija. Pirmuoju prezidentu tapo Hameras De-Roburtas. Įkurtos politinės partijos (pirma buvo įkurta 1987 m.), tačiau didelės įtakos valstybei jos neturi: parlamento rinkimuose dalyvauja nepriklausomi kandidatai. Didelės pajamos iš fosfatų gavybos netrukus pavertė salą viena turtingiausių regiono valstybių, o pagal BVP rodiklį 1 gyventojui užėmė 2 vietą pasaulyje (po JAE). XX a. pab. fosfatų ištekliai išseko, šalis patyrė itin stiprią ekonominę krizę. 1989 m. Nauru padavė į teismą Australiją dėl jos valdymo metais padarytos žalos gamtai, australai iš dalies atstatė salos kraštovaizdį. 1999 m. Nauru tapo JTO nare.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Douglas L. Oliver. «Islands of the Pacific». University of Hawaii Press, 1989. — С. 13. — ISBN 0-8248-1233-6
- ↑ V. Belikovas. „Происхождение и миграции полинезийцев (по лингвистическим данным)“. 1981. psl. 243—254.
- ↑ „Deutsches Kolonial Lexikon.[[:Šablonas:Ref-de]]“. Suarchyvuota iš originalo 2008-03-04. Nuoroda tikrinta 2008-01-06.
{{cite web}}: URL–vikinuorodos konfliktas (pagalba) Deutsches Kolonial Lexikon. - ↑ Carl N. McDaniel, John M. Gowdy, Paradise for Sale, Chapter 2 Archyvuota kopija 2007-10-01 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „History - Nauru - tax, issues, area, future, power, policy“. www.nationsencyclopedia.com. Nuoroda tikrinta 2022-12-12.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 „Nauru istorija“. www.vle.lt. Nuoroda tikrinta 2022-12-12.
- ↑ https://www.smh.com.au/world/oceania/from-the-archives-nauru-gets-independence-from-australia-nz-and-uk-20190129-p50ud3.html