Pereiti prie turinio

Naujosios Gvinėjos centrinis kalnagūbris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naujosios Gvinėjos centrinis kalnagūbris
Naujosios Gvinėjos centrinis kalnagūbris Papua Naujojoje Gvinėjoje
Naujosios Gvinėjos centrinis kalnagūbris Papua Naujojoje Gvinėjoje
Žemynas Okeanija
Šalys Papua Naujosios Gvinėjos vėliava Papua Naujoji Gvinėja
Indonezijos vėliava Indonezija
Aukščiausias taškas Džajos kalnas, 4884 m
Uolienos metamorfinės, vulkaninės
Susidarymo periodas Kreida
Iškasenos auksas, varis, nafta, gamtinės dujos

Naujosios Gvinėjos centrinis kalnagūbris (angl. New Guinea Highlands, Central Range, indonez. Pegunungan Tengah) – kalnų grandinė, besidriekianti iš rytų į vakarus per Naujosios Gvinėjos salą. Susidaręs ties Australijos, Maokės, Vudlarko ir Paukščio Galvos pusiasalio tektoninių plokščių sandūra. Driekiasi iš rytų į vakarus 1900 km, plotis iki 165 km. Aukštis siekia 4884 m (Džajos kalnas).

Rytinę kalnagūbrio dalį sudaro Oveno Stenlio kalnagūbris, besidriekiantis per Papua pusiasalį (aukštis iki 4038 m, Viktorijos k.), toliau – Arturo Gordono, Alberto Viktoro kalnagūbriai, Bismarko kalnagūbris (aukštis iki 4509 m, Vilhelmo k.), Viktoro Emanuelio kalnagūbris. Centrinėje masyvo dalyje iškilę Žvaigždžių kalnai (aukštis iki 4760 m, Mandalos k.). Vakarinėje dalyje (Irian Džajoje) iškilę Maokės kalnai, sudaryti iš Džajavidžajos ir Sudirmano kalnagūbrių. Tai aukščiausia Naujosios Gvinėjos centrinio kalnagūbrio dalis – nors yra šalia pusiaujo, kalnų viršūnes čia dengia ledynai. Pačiuose vakaruose grandinė per Veilando kalnus skaidosi į atskirus kalnų masyvus, besidriekiančius per Paukščio Galvos ir Bomberajaus pusiasalius.

Tarpukalnių slėniai derlingi, tankiai apgyvendinti. Žemdirbystė kalnuose pradėta plėtoti maždaug prieš 10 000 metų. Europiečiai šias atokias vietas pasiekė tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje.[1] Kalnuose išgaunamas auksas, vario rūda, nafta, gamtinės dujos.

Kalnų šlaituose auga Centrinio kalnagūbrio drėgnieji kalnų miškai (veši kašteniai, ąžuolūnai, alyvūnai, araukarijos, notofagai, podokarpai). Aukštikalnėse – Centrinio kalnagūbrio subalpinės pievos su rododendrų, šilauogių, dvoklių, miegūnių krūmokšniais, taurėpaparčiais, žolėmis.[2][3]

  1. Papua New GuineaEncyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
  2. „Central Range montane rain forests“. Terrestrial Ecoregions. World Wildlife Fund.
  3. „Central Range sub-alpine grasslands“. Terrestrial Ecoregions. World Wildlife Fund.