Naujosios Švedijos užkariavimas
| Naujosios Švedijos užkariavimas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Naujosios Švedijos žemėlapis, apie 1650 m. autorius Amandus Johnson | |||||||||
| |||||||||
| Priešininkai | |||||||||
 Jungtinės provincijos |
 Švedijos imperija | ||||||||
| Vadai | |||||||||
| Peter Stuyvesant | Johan Risingh  | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 7 laivų 317 karių |
Nežinoma | ||||||||
Naujosios Švedijos užkariavimas – 1655 m. rugsėjo mėn. Peterio Stuyvesant vadovaujamų Nyderlandų pajėgų Amerikoje surengta karinė kampanija prieš Švedijos koloniją Amerikoje (dab. JAV Delavero valstijos dalis). Pagal kapituliacijos sąlygas Švedijos kontroliuotos teritorijos buvo inkorporuotos į Nyderlandų koloniją.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Naujosios Švedijos koloniją 1638 m. prie Delavero upės įkūrė švedų prekybininkas Peteris Minuitas. Kolonija, kurios centras buvo Fort Kristina (Fort Christina), valdant Johanui Printzui sėkmingai vystėsi keletą metų. Joje kūrėsi švedų ir suomių naujakuriai, kurie vertėsi žemdirbyste ir prekyba kailiais su lenapiais ir suskehanokais. Į šią teritoriją taip pat reiškė pretenzijas ir Nyderlandai, kurių kolonija Naujieji Nyderlandai 1624 m. buvo įkurta prie Hadsono upės. Olandų buvimas prie Delavero upės daugelį metų buvo apribotas tik Fort Nasau, esančiu rytiniame upės krante priešais Šukilo upės žiotis.[1]
Įtampa tarp olandų ir švedų Šiaurės Amerikoje ėmė augti penktojo dešimtmečio pabaigoje. Olandijos Vakarų Indijos kompanija, valdžiusi Naujuosius Nyderlandus, laikė Naująją Švediją grėsme savo prekybiniam dominavimui ir teritorinėms ambicijoms regione. Ypač nerimą ji jautė dėl švedų prekyba kailiais su lenapiais ir suskehanokais, kuri galėjo pakenkti olandų prekybai su haudenosaunee (irokėzais). Savo ruožtu švedai dažnai patirdavo prekių trūkumą dėl retų aprūpinimo laivų atvykimų iš Švedijos.[2]
1651 m. birželį Naujųjų Nyderlandų generalinio direktriaus Peterio Stuyvesanto vadovaujami 120 kareivių išžygiavo sausuma į Fort Nassau, o keli ginkluoti laivai iš Naujojo Amsterdamo išplaukė Delavero upės link. Stuyvesantas nesiėmė tiesioginių veiksmų prieš švedus, bet įsakė išardyti Fort Nasau ir pastatyti naują fortą vakarinėje upės pusėje, kelios mylios į pietus nuo Fort Kristinos.[2] Į Naująją Švediją 1654 m. gegužę, atvykęs naujai paskirtas gubernatorius Johan Risinghas užėmė iš olandų Fort Casimir ir pervadino jį į Fort Trefaldigetą („Trejybės fortą“). Atsakydama į tai, Olandijos Vakarų Indijos kompanija įsakė Stuyvesantui „išvaryti“ švedus iš upės baseino.[3]
Kampanija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nyderlandų pasirengimas invazijai į Naująją Švediją prasidėjo 1655 m. rugpjūtį. Nors Stuyvesantas mėgino nuslėpti planuojamą puolimą nuo Naujosios Švedijos, lenapiai pranešė Risinghui apie olandų ketinimus. Risinghas įsakė sustiprinti Trejybės fortą ir Kristinos fortą.[4]
1655 m. rugpjūčio 26 d. Stuyvesantas septyniais laivais ir 317 karių išplaukė iš Naujojo Amsterdamo.[4] Švedų šaltiniuose teigiama, kad olandų invazijos pajėgas galėjo sudaryti nuo 600 iki 700 karių.[5] Rugpjūčio 31 d. Stuyvesantas išlaipino savo karius vakarinėje Delavero upės pusėje, tarp Fort Trefaldighet ir Fort Christina. 50 karių būrys buvo pasiųstas užblokuoti kelią tarp abiejų fortų, taip nutraukiant ryšį tarp jų. Susidūręs su milžiniška olandų persvara, Trejybės forto švedų įgulos vadas leitenantas Svenas Skutė, antrą apsiausties dieną pasidavė.[6] Eiliniai kariai buvo nugabenti į olandų laivus ir po kelių dienų išsiųsti į Naująjį Amsterdamą, o karininkai buvo įkalinti forte.[4]
Risinghas pasiuntė Fort Kristinos švedų faktorių Hendricką von Elswicką susitikti su Stuyvesantu ir išsiaiškinti jo ketinimus. Kai Stuyvesantas pasakė, kad jo tikslas – užkariauti Naująją Švediją, Elswickas atsakė lotyniškai: „Hodie mihi, cras tibi“ („Šiandien – man, rytoj – tau“). Elswicko atsakymas pasirodė pranašiškas, nes po devynerių metų Stuyvesantas pats pasidavė anglams Naujajame Amsterdame.[7]
Olandai patraukė aukštyn upe prie Fort Kristinos, kurią apsupo rugsėjo 5 d. Apsiausties metu netoliese esantys ūkiai buvo plėšiami ir deginami.[2] Keliomis savaitėmis vėliau Risinghas rašė Stuyvesantui laiške:
„Moterys buvo, kartais naudojant smurtą, išplėštos iš savo namų; pastatai išardyti ir išgabenti; jaučiai, karvės, kiaulės ir kiti gyvuliai kasdien masiškai skerdžiami; net arkliai nebuvo pasigailėti, o tiesiog be reikalo nušaunami.“[8]
Fort Kristinos įgula atsidūrė smarkiai pranašesnių pajėgų apsuptyje, kentėjo dėl prastos moralės ir parako trūkumo. Olandai nemėgino šturmuoti forto, tačiau po keleto dienų, 1655 m. rugsėjo 15 d., Risinghas pasidavė neiššovęs nė vieno šūvio.[4]
Po mūšio
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal pasidavimo sąlygas tie kolonistai, kurie norėjo grįžti į Švediją, galėjo tai padaryti, o tie, kurie pageidavo likti, turėjo prisiekti ištikimybę Nyderlandų karaliui. Risinghas, Elswickas ir dar 35 asmenys spalio pradžioje išvyko iš Naujosios Švedijos .[4]
Tos pačios dienos, kai Risinghas pasidavė, ryte keli šimtai lenapių užėmė Naująjį Amsterdamą. Šis įvykis buvo pavadintas Persikų karu. Kai tą vakarą, lenapiams rengiantis išvykti, jie buvo užpulti, jie atkeršijo surengdami reidus Pavonijoje ir Stateno saloje, nužudė 40 žmonių ir pagrobė 100, daugiausia moterų ir vaikų.[7]
Kai Stuyvesanto kariai sužinojo apie šiuos išpuolius, jie keršijo švedų kolonistams, kaltindami juos kurstymu lenapių išpuoliams.[6] Savo laiške Risinghas rašė: „jūsų žmonės siautėjo prieš mus taip, lyg būtų savo didžiausio priešo žemėje.“[7]
Daugiau nei 100 kolonistų ir reikalingus išteklius gabenęs švedų aprūpinimo laivas „Mercurius“, į Delavero įlanką įplaukė 1656 m. balandį, nežinodamas, kad Naujoji Švedija jau buvo užkariauta. Nors olandai įsakė laivui plaukti į Naująjį Amsterdamą, kolonistai ir atsargos buvo slapta išlaipinti Naujojoje Geteborgo vietovėje.[6]
Švedijos vyriausybė protestavo prieš Naujosios Švedijos aneksiją, tačiau nesiėmė bandymų atgauti kolonijos.[9] Naujoji Švedija buvo įtraukta į Naująją Nyderlandiją ir pertvarkyta į tris apygardas: Naujasis Amstelis (dab. Niukaslas, (Delaveras)), Hornkilas (dab. Luesas, (Delaveras)) ir Kristina (dab. Vilmingtonas, (Delaveras)).[4] 1664 m. britai užėmė Naujuosius Nyderlandus, tačiau švedai Delavero upės regione išlaikė savo savitą švedišką tapatybę dar gerokai iki XVIII a.[9]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Covart, Elizabeth (2016-09-16). „New Sweden: A Brief History“. Penn State University Libraries. Nuoroda tikrinta 2023-12-01.
- 1 2 3 Ward, Christopher (1930). The Dutch & Swedes on the Delaware, 1609–64 (PDF). Philadelphia, Pennsylvania: University of Pennsylvania Press.
- ↑ Gehring, Charles T., red. (2003). Correspondence, 1654–1658, New Netherland Documents Series. 12 t. Syracuse, New York: Syracuse University Press.
- 1 2 3 4 5 6 Johnson, Amandus (1911). The Swedish Settlements on the Delaware, 1638-1664. 2 t. Philadelphia, Pennsylvania: Dutch Colonial Society.
- ↑ Munthe, Ludvig W. Son [in švedų] (1906). Fortifikationsstaten under Örnehufwuks och Wärnschiöldh 1641-1674 [The Fortification State under Örnehufwuks and Wärnschiöldh 1641-1674]. Kongl. Fortifikationens historia (švedų). 2 t. Stockholm: Nordstedt. p. 257.
- 1 2 3 Gehring, Charles T. (1995). „Hodi Mihi, Cras Tibi: Swedish-Dutch Relations in the Delaware Valley“. Rinkinyje: Hoffecker, Carol E.; et al. (red.). New Sweden in America. Newark, Delaware: University of Delaware Press. pp. 69–85.
- 1 2 3 Gehring, Charles T. (1995). „Hodi Mihi, Cras Tibi: Swedish-Dutch Relations in the Delaware Valley“. Rinkinyje: Hoffecker, Carol E.; et al. (red.). New Sweden in America. Newark, Delaware: University of Delaware Press. pp. 69–85.
- ↑ Gehring, Charles T., red. (1981). New York Historical Manuscripts: Delaware Papers 1648-1664 (PDF). Baltimore, Maryland: Genealogical Publishing Co., Inc. p. 44.
- 1 2 Fur, Gunlog Maria (2006). Colonialism in the Margins: Cultural Encounters in New Sweden and Lapland. Boston, Massachusetts: Brill Academic Publishers. ISBN 978-9004153165.