Naugardo ir lietuvių žygis į Cėsis, Turaidą ir Imerą (1221)
| 1221 m. Naugardo ir lietuvių žygis į Cėsis, Turaidą ir Imerą | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Livonijos kryžiaus karai | |||||||||
 Livonijos žemėlapis XIII a., įvykių vieta prie Cėsių, Imeros (prie Valmieros, žemėlapyje — Wolmar) ir Turaidos (žemėlapyje — Treiden) | |||||||||
| |||||||||
| Priešininkai | |||||||||
 Naugardo respublikaLietuvos kunigaikštystė |
 Kalavijuočių ordinas,vendai, Turaidos lyviai | ||||||||
| Vadai | |||||||||
| Naugardo kunigaikštis Vsevolodas Jurjevičius nežinomas lietuvių kunigaikštis |
Volkwin von Naumburg zu Winterstätten riteris Bodo Kuoknesės riteris Teoderikas | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 12 tūkst. naugardiečių ir daugiau nei 600 lietuvių | Neužfiksuotas dydis | ||||||||
| Aukos | |||||||||
| Neužfiksuotas dydis, nedideli | Neužfiksuotas dydis | ||||||||
1221 m. rusų ir lietuvių karo žygis į Cėsis, Turaidą ir Imerą – 1221 m. vasarą įvykusi nerezultatyvi Naugardo respublikos ir išsamiau neidentifikuotų lietuvių karinių dalinių karinė kampanija Latgaloje ir, galima, Vidžemėje (dab. Šiaurės Rytų Latvija).
Įvykių eiga aprašyta Henriko Latvio kronikoje.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1221 m. kilo Rygos miestiečių, lyvių ir latgalių neramumai prieš Kalavijuočių ordino sprendimą Danijos karaliui perleisti ne tik Estiją, tačiau ir Livoniją. Nepasitenkinimas neperaugo į ginkluotą konfliktą, nes Ordinui pavyko pagauti ir įkalinti prie Turaidos susirinkusius lyvių vyresniuosius. Prasidėjusiais neramumais suskubo pasinaudoti Naugardo respublikai buvusi pavaldi Pskovo respublika, kuri tų pačių metų vasarą nusprendė nutraukti 1217 m. Otepėje sudarytą taikos sutartį su Kalavijuočių ordinu.
Karinė kampanija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vadovaujamos būsimojo Naugardo kunigaikščio Vsevolodo apie 12 tūkst. karių naugardiečių pajėgos įsiveržė į latgalių žemę, kurioje plėšikavo dvi savaites, laukdamos sąjungininkų lietuvių. Kronikoje nurodoma, kad „ten, kur rusai dar buvo padarę per mažai žalos, lietuviai pridarė dar daugiau.“[1] Prisijungus neužfiksuoto dydžio lietuvių būriui jungtinės pajėgos apgulė Cėsis.
Ordino garnizonas su įsibrovėliais mėgino kovoti atviroje vietoje, tačiau matydami jų persvarą, kalavijuočiai padegė į pietus nuo Cėsių buvusį latgalių kaimą ir pasitraukė į pilį. Savo ruožtu įsibrovėliams nepavyko užimti mūrinės Cėsių pilies. Nutraukę apgultį jie persikėlė per Gaują ir įsiveržė į Turaidos lyvių žemę, kurią smarkiai nuniokojo. Kalavijuočių ordinas su magistru Folkvinu priešakyje atvyko į kitą Gaujos krantą ir neleido įsibrovėliams persikelti per upę. Kalavijuočių pajėgos buvo labai nedidelės, didelė dalis riterių neprisijungė prie žygio dėl tuometinių vidaus nesutarimų: kronikoje minimas tik vienintelis žygyje dalyvavęs Ordinui nepriklausęs riteris Bodas (vok. Bodo) iš Homburgo.[2]
Naugardo ir Pskovo pajėgos nusiaubė Idumėjos ir Imeros sritis ir patraukė toliau niokoti Ugaunijos (dab. Pietų Estija) žemių. Kronikoje užfiksuota, kad lyviai sugebėjo surengti nedidelį kontrpuolimą – perskelti per Gaują ir užpulti lietuvių būrį, kuris grįžinėjo nuo Gaujos žiočių su belaisviais ir karo grobiu. Šiame mūšyje žuvo apie dvidešimt lietuvių, kiti spėjo pasitraukti link pagrindinių pajėgų. Kogelsės kaime lyviai taip pat užpuolė naugardiečių būrį, kautynėse žuvo septyni įsibrovėliai; kiti pasitraukė.
Po šių išpuolių, jausdami didėjančią lyvių ir kalavijuočių antpuolių grėsmę, naugardiečiai pradėjo trauktis. Lietuvių pajėgos judėjo kartu. Per pirmą dieną įsibrovėliai pasitraukė į sunkiai lokalizuojamą vietovę pavadinimu Ikevaldė,[3] kur nusiaubė visą apylinkę. Trečiąją atsitraukimo naktį tas pats įvyko prie Imeros, po ko naugardiečiai ir lietuviai skubiai pasuko į Ugauniją. Šiame regione įsibrovėliai plėšikavo keturias dienas, po ko grįžo į Rusios žemes. Iš viso karinė kampanija tęsėsi apie mėnesį, po ko naugardiečių pajėgos per latgalių žemę grįžo į Pskovą. Kalavijuočių ir lyvių pajėgos juos sekė iki Imeros, tačiau į mūšį nestojo.
Ordino pasala prieš lietuvių pajėgas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš Pskovo lietuvių dalinys į Lietuvą grįžo savarankiškai. Lietuvių grįžimo laukė kalavijuočiai ir Kuoknesės vyskupo svita, kurie buvo paspendę pasalą pakeliui link Dauguvos. Tris savaites pasaloje išbuvęs Ordino magistras grįžo į Rygą. Likusioms pajėgoms – 15 vokiečių riterių ir 75 latgaliams vadovavęs Kuoknesės (vok. Kokenhausen) riteris Teodorikas (vok. Teoderih) paliko pasalą ir judėdami keliu link Pskovo po septynių dienų aptiko lietuvių dalinio pėdsakus.
Henriko Latvio kronikoje pateikiamas mūšio aprašymas. Lietuvių pajėgas sudarė apie 600 karių. Teodoriko pajėgoms nepavyko priartėti nepastebėtoms. Lietuviai pastebėjo artėjantį priešininką ir pamėgino jį apsupti – apie 200 karių dalinys buvo pasiųstas atakuoti po mūšio turėjusius atsitraukti kalavijuočius, o likusios pajėgos atakavo artėjantį priešą. Mūšis įvyko kelyje, siauroje miško proskynoje, ribojusioje manevro galimybes. Pirmieji atakavo šarvuoti vokiečių riteriai. Juos sekę latgaliai vokiškai šaukė kovos šūkius, taip sudarydami įspūdį, kad vokiečių riterių yra daugiau. Šis psichologinis triukas suveikė ir lietuviai pradėjo trauktis, atsitraukimo metu „krito narsiausias iš jų“.[1] Henriko Latvio teigimu, atsitraukimo metu kilusioje sumaištyje žuvo apie 100 lietuvių. Kalavijuočiams atiteko apie 400 žirgų, daug kitokio grobio. Vokiečių žuvo 3 riteriai, žuvusių latgalių skaičius nenurodomas.[1]
Henrikas Latvis teigia, kad jau buvo žiemos pradžia. Iš mūšio lauko pasitraukusiems lietuviams dėl prasidėjusios žiemos labai sunkiai sekėsi grįžti namo – Henrikas Latvis rašo, kad „lietuviai, pabėgę į miškus, arba paskendo Dauguvoje, arba pasikorė miškuose, taigi į savo žemę jie nesugrįžo“.[1]
Kampanijos pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Savo ruožtu Rygos miestas 1221 m. pabaigoje surengė atsakomąjį žygį į Naugardo respubliką, „išplėšė visas aplinkines žemes, sudegino namus ir kaimus, daug žmonių išsivedė į nelaisvę, kitus nužudė. Latgaliai pasiekė vieną bažnyčią netoli Naugardo miesto, išgrobstė šventuosius paveikslus, varpus, smilkytuvus ir panašius daiktus ir su dideliu karo grobiu sugrįžo pas kariuomenę. Kai priešams buvo atkeršyta, visa kariuomenė, nė vienam nepatyrus sužeidimo, džiugiai grįžo kiekvienas į savo namus, ir rusų puolimui prieš Livonijos bažnyčią buvo padarytas galas. Taip pat latgaliai, sakaliai ir ugauniai be paliovos puldinėjo Rusios žemes, daugelį ten nužudė, išsivedė daug abiejų lyčių belaisvių ir gavo daug karo grobio. Taip pat Kuoknesės latgaliai ir vokiečiai nuolat įsiverždavo į Rusios žemes ir parsinešdavo daug grobio ir belaisvių.“[1]
Bijodamas atsakomųjų Naugardo veiksmų, 1221–1222 m. žiemą Ordinas Ugaunijoje ir Sakaloje aktyviai atstatinėjo visas pilis, jas sutvirtino, įrengė ir apginklavo, „suvarė estus į pilis ir gyveno kartu su jais“.[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 „Indriķa hronika XXV. 3.-4“. Suarchyvuota iš originalo 2009-12-07. Nuoroda tikrinta 2025-06-30.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: botas: originalaus URL būsena nežinoma (nuoroda) - ↑ Homburgas - (Hoenbarch, Hoenburg ir kt.) (dab. Bad Homburgas į šiaurę nuo Frankfurto prie Maino) – vienas iš dviejų kryžiuočių tuo pačiu vardu (apie juos žinoma nuo 1197 m. iki 1228 m.), kilusių iš kilmingos Ostfalijos dinastijos (jų valdos buvo regione tarp Leinės ir Vėzerio upių) (Arbusow, Bauer 1955, 177; Transehe 1960, 45–47).“
- ↑ Ikevalde (dorp Ickwalde) – XIV–XVII a. dokumentuose minimas kaimas (LG I, Nr.73; LVA IV, 417). 1681 m. žemėlapyje (Dunsdorfs 1974, 77) vietovė pavadinimo Ikwulde zeem yra pažymėta tarp Pūricos (Ikules) ir Unguros ežerų (Cėsių raj. Straupes kaimas). Prie Pūricos ežero yra XII–XIII a. lyvių kapinynas. Visgi nėra teisinga Ikervalę lokalizuoti greta esančiu Šnorės dvare (Bauer 1959, 275; Kleis, Tarvel 1982, 225), nes Ikeraldė šį naują pavadinimą įgijo vėliau – pavadinimas Schnurenhof atsiranda tik XVIII a. pabaigos žemėlapiuose.