Naudotoja:AistėUmbrasaitė/smėlio dėžė

Kodėl kritika?

„Kodėl kritika išsikvėpė?“

2004 metais, ilgame straipsnyje, B. Latūras reiškia abejones dėl fundamentinių prielaidų, kuriomis buvo grindžiama didžioji jo karjeros dalis, ir užduoda klausimą: „Ar aš klydau, dalyvaudamas mokslo srities, žinomos kaip mokslo tyrimai, sukūrime?“ Jis griežtai kritikuoja savo tyrimų sritį, ir apskritai, socialinę kritiką šiuolaikinėje akademinėje bendruomenėje. Jis daro prielaidą, kad kritika, kaip ji yra naudojama dabar, ribojasi su nereikšmingumu. B. Latūras teigia, kad siekiant išlaikyti bet kokį gyvybingumą, socialinei kritikai reikalingas radikalus įvertinimas iš naujo: „Mūsų kritikos priemonės nusipelnė tokio pat kritinio įvertinimo, kaip Pentagono biudžetas.“ (psl. 231) B. Latūras teigia, kad norint susigrąžinti dėmesį ir patikimumą, socialinė kritika turi aprėpti empirizmą, o primygtinai akcentuoti „užsispyrusio realizmo požiūrį - kalbėti, kaip Viljamas Džeimsas.“ (psl. 233)

B. Latūras mano,

kad apie 90% šiuolaikinės socialinės kritikos demonstruoja vieną iš dviejų požiūrių, kuriuos jis apibūdina kaip „faktinė poziciją ir pasakų poziciją“. (237 psl.) Pasakų pozicija yra anti-fetišistinė, teigianti, kad „tikėjimo objektai“ (pvz. religija, menas) yra tik koncepcijos, sukurtos „naivaus tikinčiojo“ norų ir pageidavimų; „faktinė pozicija“ teigia, kad asmenys paklūsta, dažnai slapta ir be jų sąmoningo suvokimo, išorinėms jėgoms (pvz. ekonomikai, lyčiai) (psl. 238) „Ar matote, kaip gerai mastyti kritiškai?“ klausia B. Latūras: „nesvarbu, kurios pozicijos Jūs laikotės, „Jūs visada teisus!“ (psl. 238-239) Socialiniai kritikai linkę naudoti anti-fetišizmą idėjoms, kurių jie asmeniškai nepriima; „neatgailaujančio pozityvisto“ požiūrį – tyrimo sritims, kurias jie vertina, kaip vertingas; visada galvojant, kad tai yra „visiškai sveiko, tvirto realisto požiūris į tai, ką jis iš tiesų brangina.“ (psl. 241) Šie neatitikimai ir dvigubi standartai mažai pripažįstami socialinėje kritikoje, nes „tarp faktinės pozicijos ir pasakų pozicijos objektų niekada nebūna jokio susikirtimo.“(psl. 241)

Šių požiūrių,

keletą dešimtmečių dėstomų milijonams elitinių universitetų studentams, praktinis rezultatas yra paplitęs ir įtakingas „kritinis barbariškumas“, kurį – kaip piktybinį virusą, sukurtą „išprotėjusio mokslininko“ – iki šiol neįmanoma sukontroliuoti. Didžiausią nerimą, teigia B. Latūras, kelia tai, kad kritinės idėjos buvo pasisavintos tų, kuriuos jis apibūdina kaip sąmokslo teoretikus, kurių tarpe yra globalinio atšilimo skeptikai ir rugsėjo vienuoliktosios tiesos judėjimas: „Gal aš per daug rimtai vertinu sąmokslo teorijas, tačiau esu susirūpinęs matyti tame beprotiškame automatinio netikėjimo, pedantiško įrodymų reikalavimo ir laisvo galingo aiškinimo iš socialinės Niekados šalies naudojimo mišinyje daugybę socialinės kritikos ginklų.“ (psl. 230)