Naudingas idiotas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Naudingas idiotas yra viešasis asmuo, kuriuo pasinaudojama propagandos tikslais, jam pačiam to nesuvokiant. Sąvokos autorystė paprastai priskiriama Leninui, nors tai nėra įrodyta.[1] Leninas ir Stalinas esą taip vadino Vakarų pasaulio inteligentus, besižavėjusius Sovietų Rusija. Pavyzdžiui, rašytojas Bernardas Shaw, atvykęs į SSRS, patikėjo šios šalies politikos pranašumu ir, grįžęs į Didžiąją Britaniją, šlovino stalinizmo valstybę, kurioje tuo metu šimtai tūkstančių buvo persekiojami ir baudžiami mirties bausme.

Pirmasis tikrai žinomas asmuo 1941 m. panaudojęs šį išsireiškimą buvo sovietų literatūros kritikas Vasilijus Bazanovas. Jis taip apibūdino Nikolajaus Leskovo požiūrį į nihilistų vaidmenį 1863 m. sukilimo atžvilgiu. Nihilistai sukilusiems lenkams esą buvo "tik naudingi idiotai".

„Naudingo idioto“ sąvoka plačiau imta vartoti po II pasaulinio karo, apibūdinant Sovietų sąjungos propagandai paveikius politikos, meno, žurnalistikos asmenis, kurie viešai reikšdavo simpatijas SSRS politikai. Ši sąvoka pasitelkiama ir šiais laikais apibūdinant Rusijos propagandos paveikus Vakarų veikėjus.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. William Safire: On language New York Times, 12. April 1987