Naminis kalakutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Meleagris gallopavo
Naminis kalakutas (Meleagris gallopavo)
Naminių kalakutų (Meleagris gallopavo) patinas
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Vištiniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Galliformes)
Šeima: Fazaniniai
(Wikispecies-logo.svg Phasianidae)
Pošeimis: Kalakutiniai
(Wikispecies-logo.svg Meleagrididae)
Gentis: Kalakutai
(Wikispecies-logo.svg Meleagris)
Rūšis: Naminis kalakutas
(Wikispecies-logo.svg Meleagris gallopavo)
Binomas
Meleagris gallopavo
Linnaeus, 1758

Naminis kalakutas arba kalakutas (lot. Meleagris gallopavo) – vištinių paukščių (Galliformes) būrio stambus naminis paukštis, dažniausiai auginamas maistui.

Naminiai kalakutai buvo prijaukinti iš laukinių kalakutų (Meleagris gallopavo) dar prieš Amerikos atradimą. Kalakutus į Europą pirmą kartą atvežė ispanai (apie 1511 m.).[1] Išore, biologija ir įpročiais jie tebėra panašūs į laukinius Š. Amerikos kalakutus. Minta žole, grūdais, šakniavaisiais.

Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naminių kalakutų vidutinis kūno ilgis 100–124,9 cm. Patinų svoris – 12–16 kg (sunkiausias užaugintas svėrė 39 kg[2]), patelių – 7–9 kg. Per metus kalakutės padeda apie 90 kiaušinių. Peri 28 paras.

Auginimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje kalakutai buvo laikomi dvaruose, valstiečiai jų beveik neturėjo. 1939 m. šie paukščiai sudarė tik 2,4 % šalyje auginamų paukščių, daugiausia jų buvo Užnemunėje.

Žodžio kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalakuto pavadinimai daugelyje kalbų reiškia vis skirtingas geografines vietas; pvz., angl. turkey, turk. hindi, portug. peru. Lietuviškas paukščio vardas kilęs nuo Kalikuto uosto. Spėjama, kad tokia painiava kilo dėl to, kad šis paukštis buvo supainiotas su giminingu paukščiu patarška. Prekybą šiais paukščiais daugiausia kontroliavo Osmanai (Turkija), o tie paukščiai gabenti iš Madagaskaro. Indijos pavadinimas su gyvūnu susijęs greičiausiai dėl Amerikos laikymo Azijos (Indijos) dalimi[3].

Mėsa[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

3–4 mėnesių kalakučiukus jau galima valgyti. Mėsa dietinė, skani, lengvai virškinama.

Veislės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Naminių kalakutų veislės.

Amerikos paukštininkystės draugija (American Poultry Association, APA) pripažysta tik 8 naminių kalakutų veisles[4]. Bet pasaulyje egzistuoja daugiau oficialiai nepripažintų veislių, taip pat jų atmainų, kurios dažnai viena su kita yra painiojamos. Komerciškai populiariausia, daugiausia auginama naminių kalakutų veislė yra plačiakrūtinis baltasis kalakutas, kuris kaip ir bronziniai kalakutai, per JAV Padėkos dieną, yra dovanojami JAV prezidentui.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Iliustruota faktopedija. Vilnius: Alma littera, 2000, 101 p. ISBN 9986-02-895-7
  2. extension.illinois.edu / Turkey Facts
  3. etymonline.com / Turkey; Online Etymology Dictionary
  4. amerpoultryassn.com / APA RECOGNIZED WATERFOWL, TURKEY & GUINEA Breeds and Varieties


Naminiai gyvūnai
Šuo | Katė | Triušis | Kiaulė | Arklys | Karvė | Kupranugaris | Asilas | Ožka | Avis | Dramblys | Višta | Žąsis | Antis | Kalakutas | Bitė

Vikiteka