Muziejų tinklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Muziejų tinklasmuziejų sistema tam tikroje teritorijoje, kurios pobūdis priklauso nuo istorinės sanklodos ir valdymo specifikos (teisiniai, organizaciniai, finansiniai požymiai), muziejų tipo, rūšių ir skaičiaus.

Klasifikavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejų tinklas iš dalies apibūdinamas remiantis muziejų klasifikacija pagal bendrus organizacijos, veiklos, priklausomybės, reikšmingumo požymius. Paplitęs tradicinis muziejų skirstymas pagal administracinę ir teritorinę priklausomybę, reikšmę, rinkinių rūšis.

Pagal rinkinių rūšis, paskirtį ir svarbiausių mokslų pobūdį muziejai tradiciškai skirstomi į istorijos, meno, gamtos, mokslo, technikos, mišrius, specialiuosius. Yra netradicinių muziejų: zoologijos sodas, gyvosios istorijos sodyba, paveldo interpretavimo centras ir kitos iš dalies muziejų darbą dirbančios įstaigos. Pastaruoju metu plintant informacinėms technologijoms populiarėja virtualūs muziejai internete.

Lietuvos muziejų sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje muziejų sistemos priežiūrą vykdo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, remdamasi Lietuvos Respublikos muziejų įstatymu, kitais teisiniais dokumentais ir atsižvelgdama į Tarptautinės muziejų tarybos patariamuosius dokumentus, Lietuvos muziejų asociacijos, Lietuvos savivaldybių muziejų direktorių bendrijos, Muziejų ekspertų komisijos rekomendacijas.

Lietuvos muziejų tinklą sudaro valstybiniai ir nevalstybiniai muziejai. Oficialiais duomenimis, 2007 m. Lietuvoje buvo 106 muziejai: 3 nacionaliniai, 15 respublikinių, 3 apskričių, 63 savivaldybių, 17 žinybinių, 5 privatūs arba viešosios įstaigos. Muziejų yra gerokai daugiau, pvz., 2009 m. Vilniuje buvo 32 muziejai ir 30 galerijų, iš jų į muziejų statistiką įtraukti tik 22. Dalis muziejų neįtraukta į muziejų oficialią statistiką, nes yra nesavarankiški institucijų padaliniai. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai tiesiogiai pavaldūs tik nacionaliniai ir respublikiniai muziejai. Dauguma muziejų priklauso savivaldos institucijoms.

Lietuvoje vyrauja istorijos tipo muziejai, iš jų 33 – kraštotyros muziejai. Nedaug kitų tipų muziejų: meno – 7, gamtos – 5, mokslo – 4, technikos – 6. Tokią muziejų sistemos raidą nuo XX a. pradžios lėmė kultūros ideologizavimas. Lietuvos muziejų sistemos plėtotė nuo pirmojo viešojo muziejaus (Vilniaus universiteto matematikos muziejus, įkurtas 1752 m.) iki šių laikų muziejų siejama su mokslo ir ideologijos sąveika. Ideologija dažniausiai lemia muziejų sistemos kokybinius ir kiekybinius pokyčius. Vilniaus universiteto mokslo muziejus ir Lietuvos nacionalinis muziejus savo pradžią sieja su Vilniaus universiteto muziejais (veikė iki 1830 m.) ir Vilniaus senienų muziejumi (veikė 18551865 m.). Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus–rezervatas (nuo 2003 m. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas) 2004 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Dabartinė informacinė visuomenė suinteresuota plėsti muziejų sistemą, paveldo prieinamumą ir pažinimą: 18551865 m. vienintelį viešą Lietuvoje Vilniaus senienų muziejų aplankė 6531 lankytojas, muziejus turėjo 66 663 muziejines vertybes. 2007 m. Lietuvoje 106 muziejus aplankė 3 115 415, muziejų internetines svetaines – 1 105 749 lankytojai. Šie muziejai turėjo 4 569 104 muziejines vertybes pagrindiniuose ir 2 574 316 – pagalbiniuose rinkiniuose.[1]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nastazija Keršytė. Lietuvos muziejai. Pokyčiai ir tęstinumas, Vilnius, 2007 m.
  • F. Waidacher. Bendrosios muzeologijos metmenys, Vilnius, 2007 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nastazija KeršytėMuziejų tinklas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 639 psl.