Mustafa Kemal Atatürk
| Mustafa Kemalis Atatiurkas turk. Mustafa Kemal Atatürk | |
|---|---|
| 1-asis Turkijos prezidentas | |
| |
| Mustafa Kemalis Atatiurkas | |
| Gimė | 1881 m. gegužės 19 d. Salonikuose |
| Mirė | 1938 m. lapkričio 1 d. (57 metai) Stambule |
| Palaidotas (-a) | 1953 m. lapkričio 10 d. Anıtkabir |
| Sutuoktinis (-ė) | Lâtife Uşaklıgil |
| 1-asis Turkijos prezidentas | |
| Ėjo pareigas | 1923 m. spalio 29 d. – 1938 m. lapkričio 10 d. |
| Vėlesnis | İsmet İnönü |
| Partija | Turkijos Liaudies respublikonų partija |
 Vikiteka |
Mustafa Kemal Atatürk |
| Parašas | |
| |
Mustafa Kemalis Atatiurkas (turk. Mustafa Kemal Atatürk, iki 1934 m.: Mustafa Kemalis; 1881 m. gegužės 19 d. Salonikuose – 1938 m. lapkričio 10 d. Stambule) – Turkijos Respublikos įkūrėjas bei pirmasis jos prezidentas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nėra žinoma tiksli M. Kemalio gimimo data – skirtinguose šaltiniuose nurodoma 1880 m. arba 1881 m. tuomet Osmanų imperijai priklausiusiuose Salonikuose.[2] Tėvas – iš Kodžadžiko (dabartinė Šiaurės Makedonija) kilęs karininkas ir prekybininkas Ali Ryza Efendi, motina – Ziubeidė Hanim. Iš vaikų tik sesuo Mustafa ir jo sesuo Makbulė sulaukė pilnametystės.[3]
Lankė privačią mokyklą, 1893 m. įstojo į Salonikų karo mokyklą, o 1896 m. – į Monastiro karo mokyklą. 1899 m. įstojo į Osmanų karo akademiją, kurią 1902 m. pabaigė. 1905 m. baigė Osmanų karo koledžą, skirtą štabų karininkams. Netrukus buvo suimtas už antimonarkinę veiklą, kelis mėnesius kalintas, paleistas laiduojant buvusiam mokyklos direktoriui.[4] Nuo 1905 m. iki 1907 m. tarnavo Osmanų kariuomenės 5-ojoje armijoje, dislokuotoje Damaske. 1907 m. tapo vyresniuoju kapitonu ir nuo tų pat metų spalio tarnavo 3-iosios armijos štabe, dislokuotame Salonikuose. 1908 m. dalyvavo Jaunaturkių revoliucijoje, po kurios Osmanų imperijoje buvo įvesta konstitucinė monarchija. 1909 m. balandį dalyvavo numalšinant absoliutinės monarchijos šalininkų kontrperversmą. Po pirmojo pasaulinio karo vadovavo Kemalio revoliucijai, nuvertusiai sultono valdžią, vėliau kariavo su Graikija, nepritardamas Turkijos teritorijos dalies perdavimui graikams pagal Sevro taikos sutartį. Atatiurko ryšys su Osmanų imperijos vykdytu armėnų genocidu (buvo jaunaturkis) ir ypač su 1923 m. Smirnos (dabartinio Izmiro) sudeginimu (tuo metu buvo Turkijos karinių pajėgų vadu), per kurį žuvo daugiau nei 100 000 graikų ir armėnų, išlieka debatų tema tarp istorikų.[5][6] Turkiją valdė 1923–1938 m.
1922 m. Atatiurkas nugalėjo Graikijos kariuomenę, o 1923 m. atkovojo Stambulą. 1922 m. Atatiurkas panaikino sultonatą ir ėmėsi vesternizuoti Turkiją Europos valstybių pavyzdžiu. Jo iniciatyva dar 1924 m. panaikinti šariato įstatymai, religiniai teismai,[7][8] uždarytos medresės, uždrausta daugpatystė, moterims suteikta rinkimų teisė, vietoje arabiškų įvesti lotyniški rašmenys, europietiškas kalendorius, priimta konstitucija ir civilinis kodeksas. 1925 m. Atatiurkas, kurio asmenybės kultas palaikomas iki šiol valstybės, uždraudė visas sufijų brolijas.[9] Kartu jis uždraudė nešioti tradicinius rūbus ir visus Turkijos vyrus aprengė europietiškais kostiumais. Rumio ir Junuso Emrės poezija buvo reinterpretuota ir pavadinta „humanistine literatūra“, suformavusia literatūrinę turkų kalbą. Tačiau mistinė minėtų autorių filosofija vertinta kaip pavojingas nuodas, teršiantis modernistinę pasaulėžiūrą. Ir dabar Turkijoje sufizmas nepageidaujamas, o maulavijos dervišai gali šokti tik tada, jei ritualas pavadinamas turistams skirtu sceniniu pasirodymu.[10]
1923 m. sausio 29 d. parlamentas paskelbė Turkiją respublika, o Atatiurką – prezidentu. 1923 m. rugpjūtį Atatiurkas įkūrė Turkijos Liaudies Respublikonų Partiją.
Atatiurkas mirė 1938 m. nuo cirozės.
1932 m. gegužės 6 d. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona parašė laišką Turkijos prezidentui Mustafai Kemaliui Atatiurkui dėl Lietuvos Respublikos pasiuntinio Turkijos Respublikai paskyrimo.[11] Skaičiuojama, kad abiejų šalių prezidentai 1933–1938 m. laikotarpiu buvo apsikeitę dvidešimčia laiškų ir telegramų, nors gyvai niekada nebuvo susitikę.[12] Prezidentui Atatiurkui mirus, Lietuvos pasiuntiniui Kaziui Bizauskui buvo pavesta dalyvauti laidotuvių ceremonijoje.[13]
Apdovanojimai ir atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Turkijoje sukurtas Atatiurko asmenybės kultas, jis laikomas „tautos tėvu“. Jo vardu pavadintas oro uostas, tiltas per Aukso Ragą, didžiausia užtvanka Turkijoje ir olimpinis stadionas Stambule. Turkijos vyriausybės iniciatyva paminklai Atatiurkui pastatyti visuose didžiuosiuose miestuose, dažnuose miesteliuose pastatytos atminimo lentelės. Portretai pakabinti viešuose pastatuose, mokyklose, ant visų Turkijos liros banknotų, daugelio namų viduje.[14] Kiekvieną lapkričio 10 d., 9:05 ryto (tikslus laikas, kuomet mirė Atatiurkas), dauguma automobilių sustoja, kad tylos minute pagerbtų Atatiurko atminimą.[15]
Iki šiol jis yra didžiausias autoritetas Turkijos armijoje. Turkijos kariškiai jo priesakus laiko šventais ir jų laikosi lygiai taip pat, kaip priesaikos ar karininkų garbės kodekso. Didžioji Asamblėja 1934 m. lapkričio 24 d. Mustafa Kemaliui davė Atatiurko (turkiškai „Atatürk“ – turkų tėvas) pavardę.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Atatürk (Atatiurkas). Mustafa Kemal Atatürk. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 121 psl.
- ↑ Méropi Anastassiadou; Méropi Anastassiadou-Dumont (1997). Salonique, 1830–1912: une ville ottomane à l'âge des Réformes. BRILL. p. 71. ISBN 978-90-04-10798-4.
- ↑ Cemal Çelebi Granda (2007). Cemal Granda anlatıyor. Pal Medya ve Organizasyon. ISBN 978-9944-203-01-2.
- ↑ Falih Rıfkı Atay: Çankaya, Pozitif Yayınları, İstanbul, 2004 ISBN 975-6461-05-5
- ↑ Niki Karavasilis, The Whispering Voices of Smyrna, Dorrance Publishing, 2010, ISBN 978-1-4349-6381-9, pp. 208–209.
- ↑ Kırlı, Biray Kolluoḡlu (2005). „Forgetting the Smyrna Fire“. History Workshop Journal. 60 (60): 25–44. doi:10.1093/hwj/dbi005. ISSN 1363-3554. JSTOR 25472814.
- ↑ M. Şükrü Hanioğlu (2011-05-09). Atatürk: An Intellectual Biography. Princeton University Press. p. 158. ISBN 978-1-4008-3817-2. Nuoroda tikrinta 2013-06-05.
- ↑ „1924“. Kultūros ir turizmo ministerija. Nuoroda tikrinta 2013-06-04.
- ↑ „SABAH - 28/10/2005 - Mevlevi Alayı ile Atatürk'e destek oldular“. arsiv.sabah.com.tr.
- ↑ Uždavinys, Algis 2007. Sufizmas islamo civilizacijoje. Kaunas: Atviros visuomenės studijų asociacija
- ↑ Miškinienė, 39 psl.
- ↑ Miškinienė, 41 psl.
- ↑ Miškinienė, 42 psl.
- ↑ Navaro-Yashin, Yael (2002). Faces of the State: Secularism and Public Life in Turkey. Princeton University Press. pp. 196–99. ISBN 978-0-691-08845-7.
- ↑ Morrison, Terry; Conaway, Wayne A. (1994). Kiss, Bow, Or Shake Hands: How to Do Business in Sixty Countries. Adams Media. p. 392. ISBN 978-1-55850-444-8.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Miškinienė, Galina (2012). „Lietuvos ir Turkijos istoriniai ryšiai: Mustafos Kemalio Atatiurko ir Lietuvos Prezidento Antano Smetonos laiškai“. Parlamento studijos. Mokslo darbai (12 leid.): 36–50.
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: įsteigtas |
Turkijos ministras pirmininkas 1920 m. balandžio 25 d.–1921 m. sausio 24 d. |
Po to: Fevzi Çakmak |
| Prieš tai: įsteigtas |
Turkijos parlamento pirmininkas 1920 m. balandžio 24 d.–1923 m. spalio 29 d. |
Po to: Ali Fethi Okyar |
| Prieš tai: įsteigtas |
Turkijos prezidentas 1923 m. spalio 29 d.–1938 m. lapkričio 10 d. |
Po to: İsmet İnönü |
| Partijos politinės pareigos | ||
| Prieš tai: įsteigtas |
Turkijos Liaudies respublikonų partija 1923 m. rugsėjo 9 d.–1938 m. lapkričio 10 d. |
Po to: İsmet İnönü |
| |||||||||
