Mugai Njodai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.
Mugai Nyodai (kin.: 無外 如大 1223–1298)

Mugai Nyodai (kin. 無外 如大; 12231298), taip pat žinoma kaip Adachi Chiyono (kin. 安達 千代野) buvo viena pirmųjų Zen Budizmo vienuolių ir taip pat pirmoji Zen budizmo meistrė pasaulyje. Vyraujantis vienuolio vyro, sėdinčio zazene, stereotipas nukreipia dėmesį nuo nemažiau įkvepiančių ir pamokančių istorijų, kaip šiuo atveju – Chiyono. Dėl šios priežasties daugeliui tokie vardai kaip Hui-Neng ar Bodhidarma yra kur kas geriau žinomi ir dažniau girdėti nei Mugai Nyodai.

Ši moteris buvo mokinė ir dvasinė įpėdinė tuo metu vizituojančio žymaus Kinų Rinzai Zen mokyklos atstovo vienuolio Wu-hsüeh Tsu-yüan (kin. 無学祖元, Japonijoje dar žinomo kaip Mugaku Sogen arba Bukko Kokushi). Pradėjusi savo dvasinį gyvenimą kaip paprasta vienuolė, patarnautoja, nedideliame vienuolyne, Mugai pavyko išties daug nuveikti. Ji įkūrė net keletą vienuolynų Kiote, tarp jų ir garsųjį Keiiaidži, bei tapo viena išskirtiniausių moterų Japonijos viduramžių periodu.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulietinis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl patikimų šaltinių stokos, kai kurios detalės apie vienuolės gyvenimą nėra visiškai aiškios, skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą informaciją, tačiau bendrai priimta, kad jos pasaulietinis vardas buvo Chiyono. Tėvas, Adachi Yasumori, buvo vidurio Kamakuros laikotarpio samurajus. Gimusi ne itin moterims palankiais laikais, kaip ir buvo tuo metu priimtina samurajų klasės šeimose, Chiyono dar būdama jauna ištekėjo ir susilaukė dukros. Jos vyras buvo kilęs iš Kanezewa Hojo šeimos, kuri tuo metu valdė Ečigo teritoriją, tačiau ar jos vyras buvo Hojo Sanetoki ar Hojo Akitoki, taip ir nėra žinoma.[1]

Dvasinis kelias[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Budizmas, kaip ir krikščionybė, bei daugelis kitų to meto religijų, diskriminavo moteris. Moterys buvo matomos kaip ydingos ir nuodėmingos vilioklės ir dėl to net įžengti į pagrindinius vienuolynus joms būdavo draudžiama.[2] Tačiau Mugai Nyodai gimė šiek tiek palankesniais jai laikais, kuomet Budizmas Japonijoje išgyveno daugybę pokyčių. Vis labiau populiarėjančios Zen, Tyrosios Žemės ir Ničiren Budizmo mokyklos pripažino lygiavertį moterų, kaip ir visų kitų gyvų būtybių, vaidmenį Budizme, o tai atvėrė kelią ir Chiyono dvasiniams siekiams.

Yra daugybė versijų, kaip Chiyono pasitraukė į vienuolyną. Vieni šaltiniai pateikia išties dramatišką versiją,[3] pasakodami apie neregėtą Chiyono grožį ir jos atsidavimą budizmui. Pasakojama, kad dėl Chiyono grožio, vienuolynai, vienas po kito atsisakydavo ją priimti, o vienuolyno abatai, bijodami, kad vienuoliai vietoj budizmo praktikos, pamiršę savo dvasinį kelią ims ir akimirksniu įsimylės Chiyono, net neatverdavo jai durų. Supratusi, kad jos išvaizda trukdo jai siekti Zen Budizmo mokymų, užsispyrusi mergina susidegino savo veidą, kad tik galėtų patekti į vienuolyną ir pradėti praktikuoti Budizmą. Sakoma, kad jos veidas tapo tokiu bjauriu, kad negalėjai net atskirti, kad tai moters veidas. Vis dėlto, tokia istorija labiau primena pasaką, nei realybę atitinaknčius įvykius. Tad didžioji dalis šaltinių[4][5] teigia, kad tik po to, kai Chiyono užaugino dukrą ir po ankstyvos vyro mirties, ji nusprendusi pasitraukti į vienuolyną. Deja, dėl šaltinių trūkumo, mokslininkai vis dar negali išsiaiškinti, kas pastūmėjo Chiyono palikti pasaulietinį gyvenimą ir pasitraukti į dvasinį.

Tuo metu Japonijoje pasaulietinėms, o ypač kilusioms iš karių šeimos klasės, moterims vis dar nebuvo priimtina pasitraukti į vienuolyną, tačiau dharmos paprotys teigė, kad bet kokia moteris, siekianti Budos mokymo, turi teisę jį gauti,[6] o kadangi griežtai moteris diskriminuojantis laikotarpis buvo jau praėjęs, Chiyono turėjo teisę rinktis. Taigi, būdama maždaug dvidešimties Chiyono pasiryžo likusį gyvenimą praleisti vienuolyne. Nusiskutusi plaukus ir atidavusi visą savo turtą, ji pasirodė ant Wu-hsueh Tsu-yun (jap. Mugaku Sogen) Rinzai zen vienuolyno slenksčio ir tapo jo nuolankiausia mokine.[7] Prieš pat savo mirtį, 1286-ais metais, Mugaku Sogen pripažino Chiyono kaip savo mokymų paveldėtoją ir tęsėją, bei davė jai dvasinį vardą, pagal savąjį (Mu) – Mugai Nyodai. Taip ji tapo pirmąja Zen meistre-vienuole moterimi. Vėliau Nyodai tapo svarbaus Zen moterų vienuolyno Kiote, Keiiaidži, abatė ir įkūrėja. Keiiaidži vienuolynas Muromači laikotarpiu buvo svarbiausias centras Zen Budizmo vienuolynų įkurtam komplekse, dar žinomam kaip Nidži Godzan arba Penkių kalnų vienuolynų asociacija.[8] Mugai Nyodai vadovavimo laikotarpiu, vienuolynų kompleksui priklausė daugiau kaip penkiolika mažesnių vienuolynų. 1298-ais metais Nyodai mirė būdama 76-erių. Jos sudeginti palaikai laikomi Šomjakuin vienuolyne.[9] Po jos mirties Penkių kalnų vienuolynų Kompleksas dar labiau išsiplėtė, tačiau Onino karo (応仁の乱 Ōnin no Ran, vid. XV a.) metu Keiiaidži buvo visiškai sudegintas.

Nušvitimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mugai Nyodai ir įtrūkęs kibiras

Šaltiniuose iš Japonijos viduramžių periodo moterys dažniausiai vaizduojamos tik kaip žmonos, motinos ar meilužės įtakingų vyrų šešėliuose. Moteris, kaip stipri, ryški asmenybė pasirodo nedažnai. Tačiau būtent tai ir suteikia Mugai Nyodai istorijai išskirtinumo ir žavesio. Kadangi manoma, jog Mugai Nyodai nušvitimo istorija buvo naudojama pamokyti ir įkvėpti jaunas vienuoles, tai, viso labo, nėra faktais pagrįsta istorija, tačiau būtent toks pasakojimas išgarsino Nyodai ir įkvėpė jos pasekėjus bei pasekėjas siekti nušvitimo.

Pasak legendos[10], prieš tampant Mugoko Sogan mokine, Chiyono, kaip atsidavusi Budizmo sekėja, tarnavo vienoje iš nedidelių vienuolynų, kur trys vienuolės moterys praktikavo Zen Budizmą ir rengė vakarinius meditacijos seansus pasauliečiams. Chiyono kiekvieną vakarą stebėdavo susirinkusiuosius praktikuojančius zazen ir bandydama atkartoti jų judesius siekė suprasti Zen Budizmo tiesas. Tačiau be jokių papildomų mokymų, viskas, ką Chiyono pasiekdavo, tai buvo skaudantys keliai nuo nepatogaus sėdėjimo sulenktomis kojomis ant šaltos žemės. Galiausiai moteris išdrįso paklausti jauniausiosios iš vienuolių, kaip praktikuoti zazen. Vienuolė atsakė, kad Chiyono pareiga yra atlikti jai skirtas užduotis taip, kaip gali geriausiai:

„Tai, – pasakė vienuolė, – yra tavo zazen.“

Chiyono, įsiklausiusi į vienuolės žodžius, stengėsi daryti tai, kas jai priklauso, nesikišdama į kitų reikalus. Ji tęsė savo darbus, tik dabar tai darė labiau atsidavusi ir susikoncentravusi į kiekvieną savo veiksmą: malkų nešiojimą, vandens sėmimą. Tačiau, neduodantys ramybės klausimai vis dar kankino Chiyono. Įvairiausių klasių atstovai, turtingi ir vargšai, vyrai ir moterys, jauni ir seni, sėdėdavo kiekvieną vakarą ir praktikavo zazen, o mergina taip ir negalėjo suprasti, kodėl ji negalinti to daryti kartu su jais. Šį kartą mergina nusprendė paklausti vyriausiosios vienuolės, kaip praktikuoti zazen. Vienuolė pamokino Chiyono kaip sėdėti, kaip sudėti rankas meditacijai, kur žiūrėti ir kaip teisingai kvėpuoti:

„Tuomet, atsisakyk kūno ir minčių. Stenkis pažvelgti vidumi, klausdama, kur yra mintys, stebėdama viską, be išankstinio nusistatymo pagalvok, iš kur kyla mintys. Tik tiek. Kuomet kitos mintys ateis, paleisk jas jų nesekdama ir prie jų neprisirišdama ir grįžk prie šaltinio, iš kurio kyla mintys, ieškojimo.“

Atsidėkodama Chiyono vienuolei už jos skirtą laiką apmokymams, ji apgailestavo, kad dėl pareigų gausos mergina negalinti skirti pakankamai laiko meditacijai. Pasikartodama, ką jaunesnioji vienuolė jau buvo sakiusi, vienuolė jai pasakė:

„Viskas, ka tu darai, gali būti tavo zazen. Nesvarbu, kuo užsiimi, kokį darbą dirbi, nenustok savęs klausti, kas yra mintys, iš kur jos kyla. Kai kas nors kitas kalba, nesusitelk į sakomus žodžius, geriau paklausk savęs, kas tų žodžių klausosi. Kai pamatai ką nors, nesusitelk į matomą reginį, verčiau paklausk savęs, kas yra tas, kuris stebi.“

Chiyono prisižadėjo sau praktikuoti tai, ką vienuolė jai patarė, kiekvieną dieną, kiekviename savo žingsnyje. Mergina daugybę metų kantriai ir stropiai vykdė vienuolės duotus patarimus, kiekvieną veiksmą atliekant Chiyono praktikavo zazen, ji klausinėjo savęs, kas yra mintys, kur tasai šaltinis, iš kurio jos veržiasi. Taip, vieną vakarą, ji ėjo nuo upės link vienuolyno prisisėmusi pilną, jau gerokai nuo darbo pasenusį, iš bambukinių lentelių suręstą kibirą vandens. Nyodai užsižiūrėjo į mėnulio atspindį kibire esančiame vandens paviršiuje, kuomet seno kibiro dugnas netikėtai įtrūko ir visas vanduo iš kibiro staiga išbėgo išsklaidydamas ir visą mėnulio atspindį. Tą akimirką Mugai suprato, kad visos jos mintys apie save ir ją supančią realybę, iš tiesų, yra ne kas kitas, o tik klaidingi atspindžiai, visai kaip ir tas mėnulio atspindys kibiro vandenyje, kuris buvo matomas ten tik suręstų, vos besilaikančių bambukinių lentelių pagalba. Lygiai taip pat, kaip ir jos mintys, laikomos kartu tik jos susikurtų iliuzijų, lūkesčių ir nuomonių pagalba. Supratusi, kad viskas tėra iliuzijos, Mugai pasiekė nušvitimą.

Poema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Poema, parašyta pačios Mugai Nyodai, apie jos nušvitimą, tapo viena geriausių tokio tipo raštų. Čia pateikiamas poemos vertimas iš Paul Reps ir Nyogen Senzaki „Zen Flesh, Zen Bones“ [11]:

Cquote2.png

Vienais ar kitais būdais aš stengiausi išsaugoti seną kibirą,
Tačiau bambuko stiebams susilpnėjus
Kuomet galiausiai dugnas prakiuro,
Nebeliko vandens kibire!

Nebeliko mėnulio vandenyje!

'

Cquote1.png


Mugai Nyodai istorija su kibiru ir mėnulio atvaizdu kibire tapo įkvėpimo šaltinis daugeliui jos pasekėjų, o ypač moterims. Ji tapo nušvitimo pavyzdžiu, rodančiu, kad nušvitimas, tarsi atsitiktinumas, jis nenuspėjamas, jo nesuplanuosi. Ir vis dėlto, nors Mugai Nyodai nesuplanavo savo nušvitimo, tai tikrai nereiškia, kad norint nušvisti tau nereikia nieko daryti. Tokie „atsitiktinumai“ nutinka tik tiems, kurie daro daug, norėdami to pasiekti, tačiau tai nenutinka dėl to, kad tu to sieki. Pastangos yra tik priežastis, kuri sukuria situaciją ir tuomet tai tampa atsitiktinumu. Taip Mugai Nyodai tapo nušvitusiąja, supratusi, kad viskas tėra atspindžiai ir iliuzijos, nes viskas, kas mus supa yra suprantama ir matoma per mūsų sąmonės prizmę ir taip yra iškraipoma tikroji tiesa. Šis kasdienis įvykis, tapo kertiniu atsitiktinumu, jos, kaip nušvitusios Zen meistrės, istorijoje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mugai Nyodai kaligrafijos darbas, 1265 m. spalio 17 d.

Tarp moterų kuriamos kaligrafijos, Mugai Nyodai darbai buvo įvertinti antra vieta,[12] po Taira-no-Masako, kuri tuo metu buvo vyriausioji moteris Kamakuros šiogūnate. Toks įvertinimas, kaip vienuolei, kilusiai iš paprastos šeimos buvo labai aukštas ir atskleidė jos talentą ne tik, kaip Zen meistrės, bet ir kaip menininkės, patvirtindamas Mugai, kaip neeilinės asmenybės, išskirtinumą.

Įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal tradicijas, visiems vienuolynų abatams, buvo statomos portretinės statulos. Nyodai statula vaizduoja ją pliką su vienuolio rūbais. Ši statula buvo išpjaustyta iš medžio jau pabaigoje jos gyvenimo, maždaug 1298 metais, kuomet jai buvo apie septyniasdešimt. Šiuo metu statula saugoma Hodžin vienuolyne Kiote.[13] Nekruopščiai išskuopta statula padaro įspūdį, kad tai yra vyro atvaizdas, tačiau, jeigu žiūrima atidžiau pastebimas moteriškas veido putlumas, vaizduojantis moterį sudėjusią rankas į zazen meditacijos poziciją. Nežinomo autoriaus sukurta, ši įspūdinga, realaus žmogaus dydžio Mugai Nyodai statula iš XIII-ojo amžiaus labai tikroviškai atkuria vienuolę: gyvai spindinčios statulos akys, tikroviškai ramus veidas, bei sudėtos rankos maldai, atkuria itin realistišką moters atvaizdą ir suteikia galimybę persikelti keletą šimtmečių atgal į praeitį. Ši skulptūra susilaukė didelio mokslininkų susidomėjimo, bei pritraukė visuomenės dėmesį į daugelį metų ignoruotos moteriškosios pusės Zen Budizmo istorijoje, Japonijos religinėje istorijoje ir Japonijos istorijoje apskritai.

Ši statula yra vienintelė XIII-ojo amžiaus statula atvaizduojanti Zen meistrę moterį ir buvo Japonijos vyriausybės paskelbta, kaip svarbus kultūrinis palikimas. Kanadzava Bunko muziejus Japonijoje iš tiesų, išskyrė Mugai Nyodai asmenybę, skirdamas beveik metus laiko atkurti tikslią Hodžin vienuolyne laikomos vienuolės statulos reprodukciją. Šaltiniai teigia, kad kopija buvo atkurta taip tiksliai, kad atvažiavusios atsiimti tikrosios statulos Hodžin vienuolyno vienuolės iš pradžių susimaišė, kuri, iš dviejų statulų, yra originali, XIII-ojo amžiaus statula.

Taip pat žinoma, kad Nyodai atliko svarbų vaidmenį Kamakuros periodo samurajų šeimų vaikų švietime.[14] Kadangi pati buvo kilusi iš tokios klasės šeimos, vienuolė ne tik suprato to meto visuomenės problemas, bet ir ėmėsi įvairiausių veiksmų jas spręsti.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Addiss Stephen, Lombardo Stanley, Roitman Judith, Arai Paula "Zen Sourcebook: Traditional Documents from China, Korea and Japan", Indianapolis: Cambridge: Hackett, 2008.
  • Reps Paul, Senzaki Nyogen, "Zen Flesh, Zen Bones: A Collection of Zen and Pre-zen Writings", North Clarendon: Tuttle Publishing, 1998.
  • Yamamura Kozo, "The Cambridge History of Japan, Volume 3: Medieval Japan", United Kingdom: Cambridge University Press, 1990.
  • Suzuki Daisetz T., Jaffe Richard M., "Zen and Japanese Culture", USA: Princeton University Press, 2010.
  • Tisdale Sallie, "Women of the Way: Discovering 2,500 Years of Buddhist Wisdom", San Francisco: HarperOne, 2007.
  • Richard Bryan McDaniel, "Zen Masters of Japan: The Second Step East", Rutland, Vermont: Tuttle Publishing, 2013.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Zen Masters Zen Masters
  2. Yamamura Kozo, "The Cambridge History of Japan, Volume 3: Medieval Japan", 1990, p. 504-505
  3. Inner Traditions [1]
  4. Zen Masters Zen Masters
  5. Addiss Stephen, Lombardo Stanley, Roitman Judith, Arai Paula "Zen Sourcebook: Traditional Documents from China, Korea and Japan", 2008.
  6. Suzuki Daisetz T., Jaffe Richard M., "Zen and Japanese Culture", 2010 p. 84
  7. Addiss Stephen, Lombardo Stanley, Roitman Judith, Arai Paula "Zen Sourcebook: Traditional Documents from China, Korea and Japan", 2008, p. 173
  8. Yamamura Kozo, "The Cambridge History of Japan, Volume 3: Medieval Japan", 1990, p. 505
  9. Zen Masters [2]
  10. Richard Bryan McDaniel, "Zen Masters of Japan: The Second Step East", 2013
  11. Reps Paul, Senzaki Nyogen, "Zen Flesh, Zen Bones: A Collection of Zen and Pre-zen Writings", 1998, p. 31
  12. Zen Masters[3]
  13. Yamamura Kozo, "The Cambridge History of Japan, Volume 3: Medieval Japan", 1990, p. 503-506
  14. Zen Masters [4]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]