Moterų įvaizdžio naudojimo medijų mene kritika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
Modelis reklamuoja Jägermeister produkciją, 2006

Moterų įvaizdžio naudojimas medijų mene pasireiškia jų idealaus įvaizdžio kūrimu medijose (tokiose kaip televizija, filmai, reklamos) su tikslu padidinti peržiūrų ar produkto pardavimų skaičių, pritraukiant vartotojų dėmesį patrauklia moters išvaizda, kalbėjimo tonu, elgesiu. Labiausiai šį reiškinį kritikuoja Feminizmo atstovai ir moters teisių gynėjai, itin pabrėždami moters seksualinį objektifikavimą.

Kritika žiniasklaidai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reklama[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymūs kultūros kritikai, tokie kaip Robert Jensen, Sut Jhally kaltina masinės medijos kūrėjus moterų kūno seksualumo išnaudojimu, bandant parduoti produktus ir paslaugas.[1][2][3]

Erving Goffman veikale „Lyčių reklama“ (Gender Advertisements), analizuodamas daugiau nei 500 reklamų, ieško būdų, kuriais populiarioji medija kuria moteriškumo ir vyriškumo vaizdus. Goffman‘as teigė, jog moters – vyro santykiai medijose vaizduojami kaip vyriškos jėgos ir moteriško pavaldumo objektai.[4]

Daugelis dabartinių lyčių ir seksualizavimo studijų buvo pradėtos po Erving‘o Goffman‘o „Lyčių reklamos“ ir toliau įrodinėjo Goffmano teorijas. M.-E Kang‘as analizavo reklamas moterų žurnuluose nuo 1979 iki 1991 ir pastebėjo, jog per šį laikotarpį idealios moters stereotipinis vaizdavimas nepakito. Be to, tirtuose žurnaluose dalinai apsinuoginusių arba visiškai nuogų moterų vaizdavimas padidėjo net 30%.[5] Taip pat buvo nustatyta, kad, pavyzdžiui, „Vogue“ žurnale vaizduojamos moterys keldavo asociacijų su jų prastesne socialine pozicija palyginus su tame pačiame žurnale vaizduotais vyrais.[6]

Naujausiuose tyrimuose Eric‘as Hatton‘as ir Mary Nell Trautner išanalizavo moterų ir vyrų vaizdavimą daugiau nei 40 metų leisto „Rolling Stone“ žurnalo viršeliuose (1967–2009). Jie pastebėjo, kad nors ir abiejų lyčių seksualių vaizdų naudojimo skaičius padidėjo, tačiau moterų tarpe jis išaugo žymiai labiau, taip pat jos buvo daugiau hiperseksualizuojamos nei vyrai. Tyrimą atlikę Hatton‘as ir Trautner teigė, jog vien tik vyrų buvimas reklamoje nesulygina moterų ir vyrų vaizdavimą. Viena iš padarytų išvadų buvo, kad perdėtas moterų seksualizavimas reklamoje labai didina smurto, seksualinio priekabiavimo prie moterų ir mergaičių atvejų skaičių, dar labiau paskleidžia priešiškumą moteriškajai lyčiai vyrų tarpe. Taip pat buvo nustatyta, jog seksualizuota tiriamojo asmens nuotrauka moterų tarpe sukelia viktimizacija, o vyrų – pasitikėjimą savimi.[7]

Drabužių dizaineris Calvin‘as Klein‘as, kritikuotas dėl perdėtai seksualizuoto mažamečių mergaičių bei merginų vaizdavimo, sakė:

„ Džinsai yra apie seksą. Nuogo kūno gausa yra paskutinė galimybė reklamuotojams nepatraukliam produktui suteikti naują veidą.“

Dizaineris buvo susilaukęs žiniasklaidos dėmesio dėl prieštaringai vertinamų reklamų ir anksčiau. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje jo reklamose buvo vaizduojamos mergaitės, kurioms tebuvo 15 metų ir jau pozavo iššaukiančiose pozose.[8]

Taip pat neseniai atliktos analizės parodė, kad beveik 30% iš 15 drabužių internetinių parduotuvių, skirtų paauglėms merginoms, turi seksualinio charakterio. Pastebėta, jog drabužiai padidina ir išryškina tam tikrą kūno dalį (pavyzdžiui, bikiniai) arba turi elementų, kurie asocijuojasi su seksualumu (pavyzdžiui, satininė neriniuota raudona suknelė). Šitoks, perdėtai seksualios moters, vaizdas diegiamas jaunoms mergaitėms kaip normalus, netgi būtinas dalykas.

Krūties vėžio prevencijai skirtų reklaminių kompanijų, tokių kaip „I Love Boobies“ ir „Save the Ta-tas“, Lietuvoje „ Rožinis kaspinas“ naudojamas perdėtas seksualumas, piktina ir žeidžia šia liga sirgusias ir išgyvenusias moteris bei vyresnes moteris, kurios patenka į didesnės rizikos grupę. Moterys, sergančios krūties vėžiu teigia, jog šios kompanijos diegia, kad turėti seksualią krūtinę yra svarbiau nei išsaugoti jų gyvybes, jos jaučiasi nuvertintos ir dehumanizuotos.[9]

Kita tendencija reklamose yra moterų, kaip aukų, vaizdavimas. 2008 metų studijos parodė, kad moterys viktimizuojamos 9,51% reklamų, kuriose yra vaizduojamos. Taip pat pastebėta, kad labiausiai moterys taip vaizduojamos žurnaluose (16,57 %).[10]

Filmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugelis filmų kritikų – feministų pabrėžia klasikiniams Holivudiškiems filmams būdingą vyriškumo išaukštinimą. Budd‘as Boetticher‘is yra pasakęs, kad būtent moters iššaukta meilė arba baimė, sukeltas rūpesčio jausmas, verčia jį taip elgtis, tačiau pati moteris, iš esmės, neturi nė menkiausios reikšmės. Laura Mulvey esėje „Vizualinis malonumas ir pasakojamasis kinas“ (parašytoje 1973, išleistoje 1975) plėtoja mintį, kad moteris kine atlieka tik pasyvų vaidmenį, teigdama, kad filmai sukelia vizualinį malonumą, vojerizmą ir stebėtojo susitapatinimą su herojumi ekrane. Autorė nurodo, kad ekshibicionisciškuose filmuose moters apranga specialiai parenkama, kad sukeltų vizualinius ir erotinius jausmus, taip moterį padarydama ne filmo įprasmintoja, o prasmės nešėja. Anot Laura Mulvey, Lacan’o psichoanalitinė teorija yra raktas, skirtas suprasti, kaip filmai, kurdami patriarchalinės vsuomenės vaizdą, keldami vojerizmą, patenkindami pirmapradį norą mėgautis stebimu vaizdu, netiesiogiai skatina moterų išnaudojimą ir objektifikavimą. [11]

Taip pat seksualinis objektifikavimas daro neigiamą žalą jaunoms merginoms. Tyrimai parodė: kai merginos pernelyg susidomi filmais, kuriuose moteriškos lyties atstovės apsirengusios itin kūno apvalumus išryškinančiais drabužiais, jos tampa mažiau pasitikinčios savimi, įžvelgia daugiau fizinių trūkumų savo kūnuose, tai sukelia norą siekti „tobulo“ kūno ir priveda prie rimtų psichologinių ir fizinių nukrypimų, ligų.[12]

Vaizdo klipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gan‘as, Zillmann‘as ir Mitrook‘as išsiaiškino, kad seksualumo pabrėžimas repo muzikiniuose klipuose, daro neigiamą įtaką juodaodžių moterų įvaizdžiui. Taip pat buvo pastebėta, jog dainose, susijusiose su lytiniais santykiais, daug dažniau nei dainose apie meilę ir santykius išryškinami moterų trūkumai, nei privalumai.[13] 2008 metais Zhang‘o atliktos studijos parodė, kad su seksualumu susijusi muzika labai išryškina visuomenėje taikomus dvigubus standartus (pavyzdžiui, yra nepriimtina, kad moteris yra labiau patyrus lytiniuose santykiuose nei vyras). Didesnis dėmesys seksualiniam turiniui taip pat yra kildinamas iš liberalėjančio požiūrio apie priešvedybinius lytinius santykius, prieš tai turėtą patirtį.[14] Tačiau Gad‘as Saad‘as teigia, kad prielaida, jog tokie vaizdo arba muzikiniai klipai daro žalą ir kad ji yra tik vienai lyčiai (pavyzdžiui, labai pablogės moters savimonė), yra nepagrįsta nei vienais tyrimais.[15]

Apklausa parodė, kad 72.2% juodaodžių ir 68.0% baltaodžių jaunimo mano, kad repo klipuose yra per daug seksualinio turinio elementų.[16][17] Tarp tų elementų buvo pabrėžiama moterų apranga, jų viliojantis balsas ir seksualinio charakterio šokiai. Dažniausiai net pats moters kūnas nerodomas vientisai, o pabrėžiamos tik seksualizuotos kūno dalys, nedemonstruojamas veidas, tad moters kūnas nebesiejamas su jos mintimis ir emocijomis, ji praranda savo, kaip individo, būseną ir atlieka tik sekso simbolio vaidmenį.


Modeliavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LingerieAdverisement001.jpg

Monique Smith savo straipsnyje “Neigiama medijų įtaka mergaitėms” (Negative effect of media on girls) nagrinėja priimtino moters kūno evoliuciją. Perėjimas nuo seksualumo, kuris priklauso nuo gracingumo, gražių formų, iki seksualumo, siejamo su plonumu, sudarė sunkumų moterims suvokti, kas yra idealus, moteriškas kūnas. Jų siekimas turėti tobulą, virtualiai suformuotą kūną, tapo nauju būdu verslininkams uždirbti pinigų[18] Pačių mažiausių dydžių demonstravimas mados industrijoje buvo sutiktas visuomenine kritika. Pavyzdžiui, Dawn Porter, pranešėja iš Jungtinės Karalystės, priversta laikytis griežtos „ size zero“ dietos, kad galėtų dalyvautiBBC laidoje „ Super lieknas aš“ (Super Slim Me), užrašė savo įspūdžius apie kelionę link mažiausių drabužių dydžių.[19]

Tyrimai atlikti Jungtinėje Karalystėje parodė, kad anorexia nervosa yra socialiai perduodama liga ir būtent pernelyg liekni modeliai yra vienas iš faktorių, darančių didelę įtaką šios ligos pėtrai jaunų merginų tarpe..[20]

Pornografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1986 Dolf‘as Zillmann‘as leidinyję “Ilgalaikio pornografijos žiūrėjimo efektai“ (Effects of Prolonged Consumption of Pornography) pastebėjo keletą neatitikimų literatūroje aprašomos pornografijos atžvilgu ir padarė išvadą, kad itin didelis laiko skyrimas jos žūrėjimui, gali daryti neigiamą socialinę įtaką, įskaitant sumažėjusį susidomėjimą ilgalaikiais santykiais, monogamija, sumažėjęs noras gimdyti..[21] Jis pagrindžia šiuos teiginius teorine baze teigdamas:

Vertybės, vaizduojamos pornografijoje, kontrastingai skiriasi nuo šeimos vertybių, jos paneigia tradicinės santuokos, šeimos ir vaikų vertę… Pornografiniai scenarijai nurodo, kad vienkartiniai lytiniai santykiai tarp ką tik susitikusių žmonių, visiškai nesusijusių vienas su kitu, kurie niekada nebesusitiks, yra visiškai normalu… Seksualinis patenkinimas nėra funkcija, skirta emociniam ryšiui sudaryti, nėra susijus su rūpinimusi, dosnumu ir tikrai jau nėra skirtas ilgalaikiams santykiams palaikyti, kurie privestų prie atsakomybių bei papildomų išlaidų.[22]

Kiti tyrimai, atlikti Svedin, Åkermana ir Priebe, parodė, kad vyriškosios lyties pornografijos žiūrėjimas gali būti siejamas su moters objektifikavimu, atsižvelgiant į tai, kad būtent pornografija dažniausiai daro didžiausią įtaką seksualiniam išsilavinimui ir elgesiui lytinių santykių metu. Ten dažnai vaizduojami vyrai, spoksantys į moterų krūtinę ar lytinius organus, be leidimo, agresyviai ją liesdami, sakydami seksualias ir/ar žeminančias pastabas apie moters kūno dalis, per prievartą užsiimdami analiniu arba oraliniu seksu, nepaisydami jos verkimo, užkimšdami burną, taip sudarydami moters – daikto aliuziją. Pornografijoje moterys dažniausiai vaizduojamos susigundžiusios šiais veiksmais, tad žiūrovai gali priimti tai kaip normalų, natūralų dalyką [23]Pagal socialinio mokymosi teorijos veikimo principus, vyrai peržiūrėję tokius įrašus, manydami, kad įgijo daugiau aukštesnio lygio patirties, pradeda taikyti tuos pačius principus realiame gyvenime su savo partnere, tikėdami, kad tai tinkamas elgesys ir paversdami ją sekso objektu.

Pornografijos žiūrėjimas taip pat gai būti neigiamai siejamas su moters gerove. Kokybinis moterų, kurių vyrai žiūri pornografiją, tyrimas parodė, kad jos santykiuose yra mažiau laimingos ir psichologiškai prastesnės būsenos. Kaip pagrindinę priežastį, kodėl jų partneriai žiūri pornografiją, jos įvardino nepakankamai atvirus, intymius santykius. Taip pat buvo pabrėžta sumažėjusi savivertė, padidėjusi kritiška savimonė bei manymas, kad yra nepatraukli, sužinojus, kad partneris tai daro.[24]Taip pat jos ėmė kitaip žiūrėt į savo partnerius. Pagrindinė tyrimų išvada buvo, kad moterys suprato, kad matė savo partnerį santykių pradžioje kitaip, yra nusivylusios jo požiūriu į moteris.[25]

Televizija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu itin populiarėja moterų išnaudojimas televizijoje, ypatingai jaunimo laidų tarpe. 2013 metai Tėvų televizijos taryba (Parents Television Council) atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad moters išnaudojimo scenos yra daug dažniau sutinkamos, kai veiksme dalyvauja paauglės mergaitės. Taip pat buvo nustatyta, kad net 43% merginų televizijoje buvo skirtas nors vienas, seksualinio turinio, turintis juokelis (suaugusioms moterims 33%). Delman Coates, Tėvų televizijos tarybos narys, yra pasakęs: „ šiuo metu jaunimas susiduria su sunkumais, bandydamas atskirti tinkamą ir netinkamą seksualaus turinio elementų turintį elgesį.“[26]

Tyrėjai teigia, kad „ jei komunikacinės priemonės teigia, kad moterų seksualizavimas nėra nei žalingas, nei rimtas, yra sukuriama aplinka, kurioje moterų išnaudojimas atrodos normalus dalykas. Kol medijų kūrėjai toliau manys, kad rodyti degradavusias moteris yra juokinga ir tai bus pateikiama visuomenei, tol moterų išnaudojimas ir objektifikavimas nebus priimtinas kaip rimta problema.“[27]

2012 sociologas Stacy L. Smith ištyrė, kad tiek geriausiu laiku rodomoje televizijoje šeimai skirtuose filmuose ir laidose moteris vaizduojama kaip itin plona ir mažai prisidengusi. Taip pat joms skiriama daug mažiau dėmesio STEM srityse nei vyrams, bei jos turi vaidmenis, su mažiau žodžių. Remiantis šiais tyrimais, tik 28,3% šeimai skirtuose filmuose, 30,8% vaikams skirtose laidose ir 38,9% populiariausiu laiku rodomose laidose vaidina moterys..[28]

Moterų medijų centro (Women’s Media Center) teigimu, dauguma nepripažįsta lyčių nelygybės ir vengia šios problemos sprendimo. Taip pat buvo nustatyta, kad televizijoje vaidinančių moterų skaičius mažėja ir jos turi mažiau galimybių gauti pagrindinį vaidmenį nei vyrai. Pagal moterų televizijoje ir filmuose tyrimų centrą „ Boxed in“ ataskaitoje CW Television Network yra vienintelis televizijos tinklas[29], kuriame moterų santykis su vyrais yra atitinkamas moterų ir vyrų porporcijai JAV. [30]

Vaizdo žaidimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 2013 metais Entertainment Software asociacijos atliktą tyrimą, 55% kompiuterinių žaidimų žaidėjai yra vyrai ir 45% – moterys.[24] Moterų vaidmenys žaidimuose dažniausiai yra daug smulkesni ir labiau pagrįsti stereotipais.[31] Dauguma kompiuterinių žaidimų vaizduojamų moterų yra baltaodės. Taip pat būtent baltaodžiai vyrai dažniausiai atstovauja pagrindinius vaidmenis.[reikalingas šaltinis]

Dažniausiai kompiuteriniuose žaidimuose moterys vaizduojamos kaip antraeiliai herojai, mažai padedantys pagrindiniams veikėjams arba apskritai kaip aukos, kurias reikia gelbėti. Tokie vaidmenys daro neigiamą įtaką moters įvaizdžio formavimui žaidėjo pasąmonėje. Taip pat ištirta, jog dažniausiai žaidėjų pasirenkamos moterys yra labiausiai apsinuoginusios. Tyrimas parodė, kad būtent per daug seksualizuota pagrindinė herojė neigiamai veikia pasąmonę, formuodama idealaus moters kūno strereotipą.[32] Neseniai atikti Ohao valstijos universiteto tyrimai parodė, kad seksistiškumo ir agresijos išraiškos naudojamos kompiuteriniuose žaidimuose veda prie vyriškosiios lyties žaidėjų steriotipinio mąstymo, kuris teigia, jog vyrai yra lyderiai bei mažina jų jautrumą moterims, patyrusioms smurtą.[33] Panašūs rezutatai buvo gauti ir 2015 metais, kai buvo padaryta išvada, jog „ seksistiniai žaidimai formuoja vyrų steriotipinį požiūrį į moteris".[34]

Vokiečių mokslininkai nuo 2011 iki 2015 metų tyrinėjo ryšį tarp žaidimų ir seksistinių pažiūrų ir rezultatuose minėjo, kad šio ryšio nėra: seksistinės pažiūros neskatina žaisti ir atvirkščiai. Mokslininkai pabrėžė, kad vis dėlto tyrimas nebuvo skirtas paneigti, kad seksistinės pažiūros apskritai egzistuoja..[35] 2012 metų studijomis taip pat buvo susirūpinta ryšiu tarp žaidimų ir individualių pažiūrų. Į žaidimą „Grand Theft Auto“ sukoncentruoti tyrimai rado įrodymų, kad negalima tiesiogiai sieti televizijos ir žaidimų daromos įtakos moterų objektifikavimui.[36]

Tendencija vaizduoti apsinuoginusias moteris ir smurtą prieš jas kompiuteriniuose žaidimuose ir toliau plinta. Juose objektifikuojamos moterys labai padidino vyrų priimtinumą žinomiems moterų prievartavimų mitams bei šių nuskaltimų statistiką, o moterų tarpe ji nepakito.[31] 2016 metais atlikti FOX ir Potocki atliktos apklausos metu buvo išsiaiškinta, kad laikas, praleistas žaidžiant kompiuterinius žaidimus, ypač, jei tai tęsiasi visą gyvenimą, yra susijęs su tarpasmeninės agresijos, priešiško seksizmo ir RMA (prievartavimo mitų priėmimo(Rape Myth Acceptance)) atsiradimu.[37]

Iš 2010 metais paskelbtų top10 žaidimų (New Super Mario Brothers; Call Of Duty: Modern Warfare; Battlefield: Bad Company 2; Final Fantasy XIII; Wii Fit Plus; God of War III; Pokémon SoulSilver; Wii Sports Resort, Mass Effect 2, Pokémon HeartGold Version; Morris) dauguma turėjo smurtinio turinio, įskaitant smurtą prieš moteris ir moterų objektifikavimą. Žaidėjai ne tik pratinami prie šių neigiamų veiksnių, bet jiems taip pat diegiama, kad tai normalu. [31] Tyrimai rodo, kad net 8,5% žaidėjų nuo 8 iki 18 metų turi pataloginių sutrikimų, susijusių su nagrinėta problema. Šie rezultatai itin dažni ir kitų šalių atliktų tyrimų rezultatuose .[38]

Poveikis visuomenei[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kritikai, nepatenkinti stereotipiniu moterų vaizdavimu, pastebi daugelį neigiamų pasekmių skirtingoms visuomenės grupėms:[39][40][41]

  • Moterys objektfikuoja save, labai sureikšmindamos kitų žmonių nuomonę apie savo fizinę būklę[42]
  • Iškreipti moterų išvaizdos ir elgesio modeliai vyrų akyse 
  • Moterų, turinčių išskirtinę išvaizdą arba jos elementą, steriotipifikavimas visuomenėje. Pavyzdžiui, kvaila blondinė, moteris negali būti ir graži ir protinga.[43]
  •  Sukelti tam tikri psichologiniai nukrypimai (kūno dismorfija, anoreksija ir bulimija
  •  Toliau skatinamas seksualumo, kaip pagalbinės priemonės padidinti pardavimus, naudojimas. 
  •  Padidėjęs seksualinio tipo smurto priimtinumas visuomenėje.[44]

Anot Muehlenkamp ir Saris–Baglama, moterų objetyvizavimas veda į jų depresiją. Niekas, tik „ depresijos ir savęs objektifikavimo sąryšis gali būti paaiškinamas kaip pykčio ir beviltiškumo jausmai, kuriuos pajunta moterys, nežinodamos, kur ir kada susidurs su objektifikavimu. Šie jausmai padidina moterų psichologinį pažeižiamumą. Kai tik moterys pradeda save objektifikuoti arba lyginti su kitom moterimis, pačios sau apsunkina gyvenimą, kasdieninius reikalus, kenkia santykiams ir akademiniams rodikliams.“[45]

Taip pat tai gali privesti prie seksualinės moterų disfunkcijos. Seksualinių veiklų metu moterys pradeda koncentruotis į savo kūną, o ne seksualinį malonumą. [46]

Daugelis tyrimų parodė moterų išnaudojimo neigiamą įtaką psichinei jaunų merginų sveikatai, taip pat šiuolaikinės studijos tapo labiau fokusuotos į pagyvenusių moterų problemas vakarų visuomenėje. Buvo nustatyta, kad dažniausiai medijose išnaudojamos jaunos, patrauklios moterys, kas sukelia vyresnėms moterims įvairius jausmus: liūdesį, pyktį, rūpestį, pavydą, bejausmingumą ir diskomfortą, kad jų išvaizda buvo vertinama ir nuvertinama kitų asmenų.[47]

Dažnas jaunų merginų seksualizuotų nuotraukų naudojimas medijose taip pat yra problematiškas dėl merginų jauno amžiaus. Kritikai mano, kad tai tarsi suteikia vyrams teisę matyti moterų, merginų ir net nepilnamečių mergaičių kūnus. Tai veda į moterų objektifikaciją ir dehumanizaciją vyrų akyse bei stereotipų normalizaciją.[48]

Kontrargumentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gallup & Robinson, reklamos ir rinkodaros tyrimų agentūra, pranešė, kad per daugiau nei 50 metų reklamos efektyvumo testavimo, erotikos naudojimas joje buvo daug didesnis nei vidutinio dažnumo technikos, „ tačiau ji [erotika] viena iš labiausių pavojingų. Įvertinus visus tabu ir kintančius požiūrius, seksualaus turinio vaizdavimas yra „raudonas kodas“ reklamos pasaulyje… naudojama su rūpesčiu..suderinta su pardavėjo elgesiu.. visa tai suteikia dar daugiau intrigos.“ Šis tyrimas privedė prie pakankamai paplitusios idėjos, jog „seksas parduoda“.

Camille Paglia Camille Paglia teigia, kad „ žmonių, kaip sekso objektų, panaudojimas yra vienas iš specifinių mūsų rūšies bruožų.“ Anot jos, objektifikacija yra glaudžiai susijusi (beveik tapatinama) su aukščiausiu žmogaus gabumais konceptualizmui ir estetika.[49]

Danų kriminologo Berl Kutchinsky „ Pornografijos ir sekso nusikaltimų Danijoje studijos“ ( Studies on Pornography and sex crimes in Denmark)1970 m . – mokslinis tyrimas, užsakytas prezidentinės nešvankybių ir pornografijos komisijos (Presidential Commission on Obscenity and Pornography), nustatė, kad pornografijos įteisinimas Danijoje (ne taip kaip tikėtasi) nepadidino sekso nusikaltimų skaičiaus.[50] Po jo buvo atlikta daug tyrimų, kurie tiek paantrino autoriams, tiek paneigė tyrimo rezultatus, o autorius ir toliau tęsė savo tyrimus apie pornografijos įtaką visuomenei iki savo mirties 1995. Jo viso gyvenimo darbas buvo publikuotas „ Teisė, pornografija ir nusikaltimai: danų patirtis. ( Law, Pornography, and Crime: The Danish Experience (1999)).[51] Milton Diamond, Havajų universiteto mokslininkas, nustatė, kad užregistruotas vaikų seksualinės prievartos skaičius smarkiai sumažejo po aiškaus seksualinio turinio medžiagų uždraudimo 1989 metais.[52]

Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, Susan Bordo ir Rosalind Gill, ginčijasi dėl sąvokos „seksualinis objektifikavimas“ tinkamumo, nes dažnai tokiuose įvaizdžiuose moterys vaizduojamos pasitikinčios savimi, geidžiamos ir aktyvios.[53][54] Taip pat toks ryškus ir neužslėptas seksualumo demostravimas nepalieka vietos vaizduotei ir nesuteikia tiek daug malonumo heteroseksualiems vyrams – žiūrovams. Tačiau dauguma mokslininkų paneigė šiuos teiginius, nes jie kalba apie skirtingus seksualizavimo būdus.[55]

Dalis socialių konservatorių sutarė, jog feministų kritika dėl moterų objektifikavimo yra pagrįsta. Pagal juos, padidėjusi abiejų lyčių seksualinė objektifikacija vakarų visuomenėje susijusi su neigiamais seksualinės revoliucijos padariniais.[56][57][58][59][60] Šie kritikai, itin Wendy Shalit, pataria grįžti į prieš-seksualinės revoliucijos moralės standartus ir „grįžti į kuklumą“ kaip seksualinio objektifikavimo priešnuodį[57][61]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jensen, Robert (1997), "Using pornography", Pornography: the production and consumption of inequality, New York, New York: Oxford University Press, ISBN 9780195105568 
  2. Šablonas:Cite AV media
  3. The construction of beauty: a cross-cultural analysis of women's magazine advertising“. Journal of Communication, 55 (1), 56–70 (March 2005). DOI:10.1111/j.1460-2466.2005.tb02658.x. 
  4. Goffman, Erving (1979). Gender Advertisements. Cambridge, MA: Harvard University Press.
  5. Kang, Mee-Eun. „The portrayal of women's images in magazine advertisements: Goffman's gender analysis revisited.“. Sex Roles, 37, 979–996 (December 1997). DOI:10.1007/BF02936350. 
  6. Lindner, Katharina. „Images of Women in General Interest and Fashion Magazine Advertisements from 1955 to 2002“. Sex Roles, 51, 409–421 (October 2004). DOI:10.1023/B:SERS.0000049230.86869.4d. 
  7. Hatton,, Erin. „Equal Opportunity Objectification? The Sexualization of Men and Women on the Cover of Rolling Stone“. Sexuality & Culture, 15, 256–278 (September 2011). DOI:10.1007/s12119-011-9093-2. 
  8. name=http://www.icmrindia.org/casestudies/catalogue/Marketing/MKTG084.htm
  9. Szabo, Lisa. "Sexy breast cancer campaigns anger many patients", USA Today, 30 October 2012. Nuoroda tikrinta 9 November 2012.
  10. Stankiewicz, Julie M., and Francine Rosselli.
  11. Erens, Patricia (1990). Issues in feminist film criticism. Bloomington: Indiana University Press. ISBN 9780253206107.
  12. „The Empowering (Super) Heroine? The Effects of Sexualized Female Characters in Superhero Films on Women“. Sex Roles, 72 (5/6), 211–220 (2015). DOI:10.1007/s11199-015-0455-3. 
  13. Stereotyping effect of black women's sexual rap on white audiences“. Basic and Applied Social Psychology, 19 (3), 381–399 (September 1997). DOI:10.1207/s15324834basp1903_7. 
  14. The relationship between exposure to sexual music videos and young adults' sexual attitudes“. Journal of Broadcasting & Electronic Media, 52 (3), 368–386 (August 2008). DOI:10.1080/08838150802205462. 
  15. Saad, Gad (2007), "The Darwinian roots of cultural products: music videos", in Saad, Gad, The evolutionary bases of consumption, Mahwah, New Jersey: Lawrence Erlbaum Associates, Inc., p. 196–197, ISBN 9780805851502 
  16. Cohen, Cathy & Celestine-Michener, Jamila (2010), ""Minority Report": Kanye West, Barack Obama, and political alienation", in Cohen, Cathy, Democracy remixed: black youth and the future of American politics, Oxford New York: Oxford University Press, p. 71, ISBN 9780195378009 
  17. Conlon, Michael. "Young U.S. blacks believe in politics: study", Reuters, February 1, 2007.
  18. Smith, Monique E. „Negative effect of media on girls“. Academia.edu. Nuoroda tikrinta 22 July 2015. 
  19. Porter, Dawn. "'My quest for size zero'", Daily Mail, 1 February 2007.
  20. Boseley, Sarah. "'Anorexia research finds government intervention justified'", The Guardian, 1 March 2012.
  21. Zillmann, Dolf (June 1986). "Effects of prolonged consumption of pornography" in United States. Public Health Service. Office of the Surgeon General. {{{booktitle}}}. 
  22. Zillmann, pages 16-17
  23. Svedina, Carl Göran. „Frequent users of pornography. A population based epidemiological study of Swedish male adolescents.“. Journal of Adolescence (2 October 2010). 
  24. 24,0 24,1 Tylka, Tracy L.. „You Looking at Her "Hot" Body May Not be "Cool" for Me Integrating Male Partners' Pornography Use into Objectification Theory for Women“. Psychology of Women Quarterly, 39, 67–84 (February 6, 2014). DOI:10.1177/0361684314521784. 
  25. „The significance of heavy pornography involvement for romantic partners: Research and clinical implications“. Journal of Sex & Marital Therapy, 28 (3), 193–206 (2002). DOI:10.1080/009262302760328235. 
  26. Elber, Lynn. "Are women On TV being sexually exploited? Female TV characters are sexual targets, says new study", The Huffington Post, 10 July 2013. Nuoroda tikrinta 21 November 2014.
  27. Ramirez, Ximena (25 July 2013). „Study finds girls sexually exploited on television with humor“. Care2. care2.com. Nuoroda tikrinta 21 November 2014. 
  28. Bahadur, Nina (13 November 2012). „Women in the media: Female TV and film characters still sidelined and sexualized, study finds“. The Huffington Post. Nuoroda tikrinta 21 November 2014. 
  29. CWTV.com
  30. Schilling, Malia (25 February 2013). „Surprise! Women are still under-represented in media“. Ms. Liberty Media for Women. Nuoroda tikrinta 16 December 2014. 
  31. 31,0 31,1 31,2 Beck, Victoria Simpson. „Violence Against Women in Video Games A Prequel or Sequel to Rape Myth Acceptance?“. Journal of Interpersonal Violence, 27, 3016–3031 (April 30, 2012). DOI:10.1177/0886260512441078. 
  32. „The Effects of the Sexualization of Female Video Game Characters on Gender Stereotyping and Female Self-Concept“. www.academia.edu. Nuoroda tikrinta 2016-03-15. 
  33. „Sexist video games decrease empathy for female violence victims“. www.sciencedaily.com. Nuoroda tikrinta 2016-04-21. 
  34. Stermer, S. Paul; Burkley, Melissa; (2015).
  35. Totilo, Stephen (April 17, 2015). „What To Make Of A Study About Gaming And Sexism“. Kotaku. Nuoroda tikrinta September 29, 2016. 
  36. Gabriel Chong, Yew; Scott Teng, Kie; Amy Siew, Sok; Skoric, Marko; (2012).
  37. Fox, Jesse; Potocki, Bridget (2016).
  38. Gentile, Douglas A. (2009). Pathological video game use among youth 8 to 18: A national study.. Psychological Science, 594–602.
  39. Objectification theory: toward understanding women's lived experiences and mental health risks“. Psychology of Women Quarterly, 21 (2), 173–206 (June 1997). DOI:10.1111/j.1471-6402.1997.tb00108.x. 
  40. Šablonas:Cite report
  41. [1] The Thing All Women Do That You Don’t Know About, by Gretchen Kelly, Huffington Post, November 23, 2015
  42. McKay, Tanjare. „Female Self-Objectification: Causes, Consequences and Prevention“. McNair Scholars Research Journal (2013-09-30). 
  43. (1997) Mass media & society. Greenwich, Connecticut: Ablex Publishing Corp. ISBN 9781567502886.
  44. Šablonas:Cite AV media
  45. Muehlenkamp, Jennifer J.. „Self–Objectification and its Psychological Outcomes for College Women“. Psychology of Women Quarterly, 26, 371–379 (10 Jan 2003). DOI:10.1111/1471-6402.t01-1-00076. 
  46. Tiggemann, Marika. „Mental Health risks of self-objectification: A review of the empirical evidence for disordered eating, depressed mood, and sexual dysfunction. Self- Objectification in Women; Causes, Consequences, and Counteraction“. American Psychological Association. (2011). 
  47. „In the Margins: The Effects of Sexualized Images on the Mental Health of Aging Women“ (1) (15 April 2011). Pasiektas 10 January 2016. 
  48. „Girls, Sexuality, and Popular Culture“. Off Our Backs, 32 (5/6) (May–Jun 2002). 
  49. Paglia, Camille (1991). Sexual personae: art and decadence from Nefertiti to Emily Dickinson. New York: Vintage Books.
  50. Kutchinsky, Berl (1970). Studies on pornography and sex crimes in Denmark. United States: Nyt fra Samfundsvidenskaberne, eksp..
  51. (1999) Law, pornography and crime: the Danish experience. Oslo: Pax Forlag A/S for The Scandinavian Research Council for Criminology. ISBN 9788253018287.
  52. Diamond, Milton (1999), "The effects of pornography: an international perspective", Porn 101: eroticism, pornography, and the First Amendment, Amherst, New York: Prometheus Books, ISBN 9781573927505 
  53. Bordo, Susan (1999). The male body: A new look at men in public and in private.. New York: Farrar, Straus and Giroux.
  54. Gill, Rosalind (2007). Gender and the media.. Cambridge, U.K: Polity Press.
  55. Gill, Rosalind. „Beyond the sexualization of culture thesis: An intersectional analysis of sixpacks, midriffs and hot lesbians in advertising.“. Sexualities (April 2009). 
  56. "Dr. James Dobson", The Interim: Canada's life and family newspaper, via True Media, 12 January 1997.
  57. 57,0 57,1 Shalit, Wendy (2000). A return to modesty: discovering the lost virtue. New York: Touchstone. ISBN 9780684863177.
  58. Reisman, Judith A. (1991). "Soft porn" plays hardball: its tragic effects on women, children, and the family. Lafayette, Louisiana: Huntington House Publishers. ISBN 9780910311922.
  59. Holz, Adam R.. "Is average the new ugly?", Plugged In Online, Focus on the Family, 2007.
  60. National Coalition for the Protection of Children & Families. "Subtle Dangers of Pornography (special report by the National Coalition for the Protection of Children & Families)", Pure Intimacy (website), Focus on the Family, July 1997. Nuoroda tikrinta 1 August 2012.
  61. Shalit, Wendy (2000). „Modesty revisited“. orthodoxytoday.org. Fr. Johannes Jacobse.