Montekristas

Toskanos salynas. Montekristas – pietuose

Montekristas (it. Isola di Montecristo) – sala Tirėnų jūroje, Toskanos salyne, 62 km į rytus nuo Korsikos, 40 km į pietus nuo Elbos, 63 km į vakarus nuo Apeninų pusiasalio. Priklauso Italijai, Toskanai, Livorno provincijai. Tai nedidelė (plotas 10,39 km², ilgis 3,4 km, plotis iki 4,1 km) ir kalnuota (aukštis iki 645 m) salelė. Ji patenka į Toskanos salyno nacionalinį parką, sudaro gamtos rezervatą. Yra XIII a. Šv. Mamilijano vienuolyno griuvėsiai (apleistas po 1553 m. piratų antpuolio).

Antikiniais laikais sala buvo žinoma kaip Oglasa (sen. gr. Ὠγλάσσα, lot. Oglasa). Romėnų laikais čia buvo Jupiterio šventykla, kastas granitas. V a. viduryje čia ėmė kurtis krikščionių atsiskyrėliai, iš kurių žymiausias – Šv. Mamilijanas. Tuo laiku salai prigijo Montekristo (Mons Christi – „Kristaus kalnai“) pavadinimas. Vėliau Šv. Mamilijano grotos vietoje pastatytas turtingas benediktinų (vėliau perėjo kamalduliams) vienuolynas. Sala priklausė Pizos respublikai, vėliau Pjombino kunigaikštystei. 1553 m. nusiaubta Osmanų piratų ir liko nebegyvenama. XIX a. vid. Montekristą nesėkmingai bandė apgyvendinti vokiečiai, prancūzai, italai. Kurį laiką saloje veikė nuteistųjų kolonija, vėliau tapo karaliaus Viktoro Emanuelio III medžioklės plotu ir privačia valda. II pasaulinio karo metais veikė italų garnizonas. 1971 m. tapo gamtos rezervatu.

Montekriste gyvena 2 nuolatiniai salos prižiūrėtojai, taip pat budi keli miškų agentūros darbuotojai. Patekimas į salą apribotas. Gyvena endeminių driežų, gyvačių, varliagyvių porūšių.

Salą išgarsino 1844 m. Aleksandro Diuma romanas „Grafas Montekristas“.

• 
  Sala iš aukštai
• 
  Montekristas iš šiaurės
• 
  Maestros užutėkis
• 
  Vienuolyno griuvėsiai
• 
  Tvirtovės liekanos
• 
  Laukinė ožka saloje