Molokanai

Molokanai (rus. молокан arba молоканин, iš молоко – 'pienas') – rusų stačiatikių atskala. Savivardis – dvasiniai krikščionys.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ištakos siekia XVII a. II pusę. Religinės grupės pradininkas S. Ukleinas buvo duchoborų pasekėjas, tačiau išsiskyrus pozicijoms dėl tikėjimo tiesų, atsiskyrė. Kitaip nei duchoborai, S. Ukleinas siekė išsaugoti Biblijos autoritetą.[1]
Pirmieji molokanų kaimai – Novovasiljevka ir Astrachanka – įsikūrė 1823 m. Tambovo srityje. XIX a. pradžioje ši religinė grupė pradėjo skaidytis: atsirado bendrieji molokanai, prygūnai (rus. прыгать – 'šokinėti'), donskiečiai, senakleinininkai ir štundo (kitaip naujieji molokanai). Pastarieji nesimeldžia už mirusiuosius, apskritai doktrinos atžvilgiu artimi baptistams, tačiau, skirtingai nuo jų, krikštija vien kūdikius.[1]
Už Rusijos imperijos ribų molokanų bendruomenių pradėjo rastis 1904 m.[1] Prasidedant XX a., narių buvo apytikriai 200 000.[2]
XX a. pab. Rusijoje įsteigtos dvi molokanų bendruomenių sąjungos: 1991 m. Dvasinių krikščionių molokanų bendruomenių sąjunga (Maskvoje), 1994 m. Dvasinių krikščionių molokanų Rusijos bendruomenių sąjunga (Stavropolio krašte).[1]
XX a. pab. įvairiose šalyse iš viso gyveno apytikriai 300 000 molokanų, didžiuma jų – Rusijos Stavropolio ir Krasnodaro kraštuose, bendruomenių taip pat buvo Armėnijoje,[1] Azerbaidžane, Gruzijoje,[2] Turkijoje,[1] Moldovoje,[2] JAV, Meksikoje ir Australijoje. XXI a. stebima bendruomenių mažėjimo tendencija. 2019 m. duomenimis, iš viso buvo maždaug 180 000 išpažinėjų.[1]
Mokymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Molokanai atmeta sakramentus (anot jų, tikrasis krikštas ir Komunija – Biblijos skaitymas), Tradiciją, ikonas, šventuosius,[1] relikvijas,[2] vienuolystę (nariams privalu tuoktis), nesižegnoja, pasninko metu geria pieną (dėl to taip vadinami).[1] Savąją doktriną įvardija „tyru dvasios penu“.[2] Meldžiasi ne cerkvėse, o erdviose patalpose, kurių centre esama stalo, o palei sienas sustatyti suolai. Moterys ir vyrai sėdi skyrium. Meldžiasi už mirusiuosius, tiki ateisiant Tūkstantmetę karalystę. Dvasininkų hierarchijos nėra, už tvarką atsakingi renkami presbiteriai arba vyskupai, kurie taip pat skaito Bibliją ir maldas. Mokymas apie Trejybę miglotas.[1] Išganymas, pasak molokanų, yra gerųjų pradų žmoguje atsiskleidimas, tobulinimasis, etinė tiesa randama tik Biblijoje.[2]