Modernūs vėžio gydymo būdai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Modernūs vėžio gydymo būdai – tai alternatyvus vėžinių ligų gydymas.
Vėžinės ligos (moksl. neoplazma, neoplazija) – didelė ligų grupė, kurioms būdingas nekontroliuojamas ląstelių dauginimasis išstumiant ir naikinant aplinkinius audinius ir plitimas per kraują ar limfą į kitas organizmo vietas suformuojant metastazes. Vėžinei ląstelei būdingos ją nuo normalios ląstelės skiriančios savybės. Vėžio priežastis yra dėl paveldimų ir išorės veiksnių susikaupę genetinės medžiagos (DNR) pakitimai – išorinės chromatino modifikacijos. Dėl jų sutrinka ląstelės dauginimosi reguliavimas ir ji tampa piktybine. Vėžys gali pažeisti bet kurį organą ir audinį, kiekvienas piktybinis auglys yra skirtingas, jam būdingas nevienodas augimo greitis, polinkis plisti. Šie skirtumai yra svarbiausia kliūtis ieškant efektyvaus gydymo. Vėžio simptomai priklauso nuo jo rūšies ir išplitimo, organų ir audinių pažeidimo laipsnio. Vėžį, jo tyrimus, gydymą ir profilaktiką nagrinėjanti medicinos sritis yra onkologija.

Chirurginis vėžinio audinio pašalinimas (rezekcija)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jei auglys lokalizuotas ir prieinamas, operacija yra rekomenduojamas ir labiausiai veiksmingas būdas. Operacijos metu pašalinamas vien tik auglys, arba auglys su visu organu, nes pašalinus vien tik auglį yra didesnė jo atsinaujinimo tikimybė. Taip pat dažnai reikalingos papildomos operacijos vietinių ir sritinių limfmazgių pašalinimui, kurie panaudojami stadijos nustatymui. Chirurginio gydymo būdo pavyzdžiai: prostatektomija, mastektomija.

Švitinimas (radioterapija)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vėžinių (ir kai kurių kitų susirgimų) gydymas naudojant jonizuojančiųjų spindulių energiją. Švitinimas pažeidžia vėžinių ląstelių genetinę medžiagą ir taip sustabdo jų dauginimąsi ir augimą. Jonizuojantieji spinduliai paveikia ir sveikas ląsteles, tačiau taikant šiuolaikinius radioterapijos metodus, sveikas ląsteles pavyksta išsaugoti, o iš tų sveikų ląstelių, kurios pažeidžiamos, dauguma vėliau atsistato. Radioterapija gali būti naudojama daugumai auglių naikinti, taip pat gydant leukemijas ir limfomas.

Hipertermija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gydymas aukšta temperatūra, nes auglio ląstelės, skirtingai nuo sveikų, sunkiai pakelia temperatūrą aukštesnę nei 39.5 °C. hipertermija labai sustiprina chemoterapijos ir spindulinės terapijos poveikį, todėl derinant du metodus, galima taikyti mažesnes vaistų ar švitinimo dozes. Todėl, bent jau kol nėra atrinktos jautriausios vien hipertermijos poveikiui vėžio atmainos, labai perspektyvu yra taikyti hipertermijos derinius su chemo~ ir spinduline terapija.Tie iš mūsų, kurie matė, kaip jaučiasi ligoniai po šių terapijų programos, kartais gali suabejoti, ar jos nepagreitina mirties? Lyginant su šiomis terapijomis, hipertermijai nebūdingi tokie stiprūs šalutiniai poveikiai. Tačiau reikia išmanyti kokios trukmės ir temperatūros hipertermiją taikyti, nes nervinės ir širdies ląstelės taip pat yra pakankamai jautrios kaitinimui. Be to, hipertermija yra santykinai pigus gydymo metodas, lyginant su chemo~ ir spinduline bei imunoterapija.

Hipertermijos taikymo technologijos labai įvairios – nuo kelių cm dydžio auglių termoabliacijos išdeginant lazeriu arba radiodažnuminiais elektrodais iki viso kūno hipertermijos. Į prostatos karcinomas, piktybinius krūties ir smegenų auglius gali būti įterpiamos mikrobangų antenos arba radiobangų elektrodai. Kūno vidinių ertmių temperatūrai padidinti taip pat taikomos mikrobangos, radiobangos, ultragarsas – taip gydomos kaklo, prostatos, storosios žarnos karcinomos.

Vietinė hipertermija taikoma giliau dubens ar apatinių galūnių audiniuose esantiems augliams kaitinti, naudojant daug suderintų radiodažnuminių (70 – 150 MHz) antenų vienu metu. Kūno dalies hipertermija yra vietinės hipertermijos atvejis, kai iki 41 – 42 °C kaitinama tam tikra anatominė kūno dalis – visas dubuo, visas pilvas, apatinė krūtinės dalis. Tam taikomos galingos (daugiau nei 1000 W) erdvinės multiantenos, į kurių vidų patalpinama veikiama kūno dalis. Taikant viso kūno hipertermiją, viso organizmo temperatūra didinama iki 42 °C 60 minučių (laikas ribojamas siekiant išvengti nervinių audinių pažeidimo) arba iki 39,5 – 41 °C ilgesniam laikui, pvz., 3 valandoms. Karščiavimas yra natūrali viso kūno hipertermija. Dirbant su ląstelėmis, dažniausiai terpės temperatūros režimas nustatomas termostatu, tačiau yra publikacijų, kurių autoriai, pvz., ląstelių temperatūrą didino daug įmantriau - naudojo geležies nanodaleles ir mikrobangas.

Reiktų pabrėžti, kad bandymais su ląstelėmis gauti rezultatai ne visada gali paaiškinti hipertermijos poveikį iš ląstelių sudarytiems audiniams ar organizmams. Bandymai su ląstelėmis įgalina išsiaiškinti tik tam tikrą dalį atsako į hipertermiją mechanizmo. Kuo sudėtingesnė biologinė sistema, tuo daugiau veiksnių gali turėti įtakos hipertermijos poveikiui – pavyzdžiui, kraujagyslių ir kraujotakos sistemos, imuninės ar hormoninės sistemos įnašą į hipertermijos poveikį galima nustatyti tiriant visą organizmą, o ne atskiras ląsteles.

Gydymas priešvėžiniais vaistais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hormonų terapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Norint taikyti hormoninį gydymą būtina nustatyti ar navikas turi hormoninius receptorius. Kuo daugiau navikas turi receptorių, tuo geresni gydymo hormonais rezultatai. Hormoninio gydymo tikslas yra sumažinti moteriškų lytinių hormonų kiekį arba užkirsti kelią jiems prisijungti prie vėžinės ląstelės receptorių. Gydymo hormonais metu vėžinių ląstelių augimas sulėtėja arba sustoja. Kadangi estrogenų gamyba moters organizme skiriasi priklausomai nuo amžiaus, renkantis hormoninę terapiją reikia atsižvelgti ar moteris yra iki menopauzės ar menopauzėje.

Imunoterapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vėžio gydymo metodas, kurio metu stengiamasi panaudoti/suaktyvinti imuninės sistemos veikimo mechanizmus ir taip naikinti piktybines ląsteles, sukėlusias ligą. Imuninė sistema reaguoja į aplinkos veiksnius atskirdama savas ir svetimas ląsteles, tačiau dažniausiai navikinės ląstelės yra daugiau ar mažiau toleruojamos, nes tai paprastai yra savos ląstelės, pakitusios taip, kad nevaldomai dauginasi ir plinta. Visgi dauguma piktybinių ląstelių turi savitų antigenų paviršiaus receptorių, išskiriančių jas iš aplinkinių (sveikų) ląstelių.

Vienintelis imunoterapijos metodas, kurio veiksmingums yra neginčijamai įrodytas – alogeninė ar kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija. Šios transplantacijos pradėtos atlikti, siekiant suteikti išgyvenimo galimybę ligoniams, kurie serga kraujo navikinėmis ligomis ir yra gydomi intensyvia chemoterapija. Tokia chemoterapija sunaikina ne tik vėžines ląsteles, bet ir normalias kraujo ląsteles, kurios yra būtinos gyvybei. Sėkmingai persodinus sveiko donoro kamienines kraujodaros ląsteles pacientui po chemoterapijos, atstatoma kraujo ląstelių nuolatinė gamyba organizme.

Už didelius nuopelnus kamieninių kraujodaros ląstelių persodinimo srityje šio gydymo būdo pradininkas E. D. Thomas buvo apdovanotas Nobelio premija, Vis plačiau taikant šį metodą ir atliekant intensyvius mokslinius tyrimus, buvo pastebėtas ir kitas, jau imunologinis tokios transplantacijos poveikis – donoro (kito organizmo) kamieninių kraujodaros ląstelių, prigijusių šeimininko (host) organizme, gaminami T limfocitai, be įprastinių savo funkcijų, specifiškai naikina beatsinaujinančias navikines ląsteles šeimininko organizme. Šis reiškinys pirmiausia buvo pastebėtas tiriant pacientus, sergančius leukemija, todėl jis buvo pavadintas „transplantatas prieš leukemiją“, Pastarųju metu tyrimai vis patikimiau įrodo esant „transplantanto prieš naviką“ efektą. Tai reiškia, jog specifinis T limfocitų poveikis yra nustatytas ne tik prieš leukemijos navikines ląsteles, bet ir prieš kitų rūšių vėžio, tokio kaip inkstų ląstelių karcinoma ląsteles. Deja, šis teigiamas transplantacijos poveikis kol kas neatsiejamas nuo vienos iš sunkiausių komplikacijų – ligos „transplantantas prieš šeimininką“ , kuri yra viena dažniausių mirtingumo priežasčių po alogeninės transplantacijos. Vykdomi intensyvūs moksliniai tyrimai, siekiant sustiprinti teigiamą poveikį ir prislopinti komplikacijas. Kita grupė imunoterapijos metodų pasitelkia antikūnus , atpažįstančius piktybines ląsteles per jau minėtus piktybinėms ląstelėms būdingus antigenus ir stimuliuojančius imuninės sistemos reakciją į jas. Pavyzdžiui, herceptinas yra antikūnas, nukreiptas prieš paviršinį receptorių ErbB2 , dažnai randamą krūties vėžio ląstelėse.

Dar kita grupe metodų stengiamasi aktyvuoti organizmo T-limfocitus (citotoksinius T limfocitus bei T limfocitus „helperius“) ir paskatinti juos naikinti navikines ląsteles. Tai realizuojama imunizuojant pacientus įvairiais būdais pateikiamais vėžiniais antigenais. Kai kuriais atvejais imunoterapija remiasi ne specifiniu poveikiu (antikūnai bei specifinės T-ląstelių reakcijos), o aktyvuoja nespecifines imunines reakcijas, kurios paskatina uždegimą (nespecifinį procesą) naviko apimtame audinyje. Tai gali būti taikoma, kai navikas slopina specifinę organizmo imuninę reakciją į antigenus, esančius navikinių ląstelių paviršiuje.

Taikinių preparatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešvėžiniai vaistai, nukreipti prieš konkrečius piktybinių ląstelių receptorius.

Chemoterapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėžio gydymas citostatikais. Šie vaistai dažniausiai pažeidžia vėžinių ląstelių sugebėjimą daugintis. Gydymas citostatikais pažeidžia ir sveikus audinius, bet šie, tinkamai skiriant chemoterapijos kursus, vėliau palaipsniui atsistato. Yra virš 50 rūšių skirtingų chemoterapinių vaistų, dažnai vartojami keli vaistai vienu metu (kombinuota chemoterapija). Kai kurioms vėžio rūšims užtenka vien chemoterapijos, kitais atvejais cchemoterapija derinama su kitais gydymo būdais – chirurgine operacija, radioterapija (švitinimu), hormonų terapija, imunoterapija ar iškart su keliais būdais. Didelė chemoterapinio poveikio dalis susijusi su itin sparčia vėžinių ląstelių medžiagų apykaita: vėžinė ląstelė per tą patį laiką įsisavina bent kelis kartus daugiau toksinių medžiagų. Skirtingi vaistai skirtingai veikia vėžines ląsteles. Chemoterapija kruopščiai planuojama kad kiekvieno kurso metu sunaikintų kuo daugiau vėžinių ląstelių, bet nesunaikintų sveikų audinių. Skirtingi chemoterapiniai vaistai skirtingai veikia greitai besidauginančias ląsteles: Vaistai, blokuojantys ląstelės receptorius, priimančius signalus, verčiančius ląstelę dalintis; Vaistai, veikiantys ląstelės DNR ir neleidžiantys genetinei medžiagai dalintis; Vaistai, veikiantys pagalbines ląstelės dalis (pavyzdžiui, branduolį), reikalingas ląstelės dauginimuisi.

Kaulų čiulpų transplantacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Transplantacijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš šimtą metų visi bandymai gydyti ligų (anemija, leukemija) pažeistus kaulų čiulpus buvo nesėkmingi. Tuo pat metu laboratorijose vykdomi eksperimentai su pelėmis, kurioms pažeisti kaulų čiulpai, parodė, kad galima ssėkmingai gydyti taikant kaulų čiulpų paimtų iš sveikų pelių infuzijas. Tai leido iškelti hipotezę, kad galima sėkmingai transplantuoti vieno žmogaus kaulų čiulpus kitam (alogeninė transplantacija). Kaulų čiulpų transplantacijos žmonėms nebuvo masiškai taikomos, kol nebuvo atrasta esminė žmogaus imuninės sistemos savybė – 1958 metais Žanas Dosė (Jean Dausset) aprašė pirmą iš daugelio žmogaus histokompatibilumo (histocompatibility) antigenų. Šie proteinai, randami ant daugelio organizmo ląstelių paviršiaus, vadinami žmogaus leukocitų antigenais arba HLA antigenais. Pirmosios kaulų čiulpų transplantacijos pradėtos taikyti žmonėms – identiškų dvynių čiulpų transplantacijos. Pirmoji sėkminga transplantacija ne tarp identiškų dvynių buvo atlikta 1968 metais Minesotos universitete. Recipientas buvo vaikas sergantis sunkia imunodeficito liga, donoras – giminaitis. Pirmoji negimininga kaulų čiulpų transplantacija atlikta Niujorke 1973 metais – penkiamečiui pacientui sergančiam sunkia imunodeficito liga donoras rastas Danijoje.

Rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Transplantacija būna trijų rūšių:

  • Alogeninė - kai persodinami kito žmogaus čiulpai. Tai gana efektyvi transplantacija, tačiau labiausiai rizikinga. Saugesnė giminingų donorų transplantacija (dažniausiai brolių ar seserų), tačiau jei nėra tinkančio giminingo donoro, daroma negiminingų donorų. Negiminingų donorų transplantacijos Lietuvoje pradėtos daryti tik 2004 metų gruodžio 1 dieną.
  • Singeninė - alogeninės transplantacijos rūšis, kai persodinamos identiško dvynio kaulų čiulpų kamieninės ląstelės. Tai saugiausiai ir efektyviausia transplantacijos rūšis.
  • Autogeninė - kai persodinami savi kaulų čiulpai. Tai gana saugi transplantacija, tačiau kraujo vėžio atveju yra nemaža ligos atsinaujinimo tikimybė.

Procedūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Donoro kamieninės ląstelės gali būti paimtos vienu iš trijų būdų:

  • Chirurgiškai iš kaulų čiulpų – nesudėtinga chirurginė pricedūra. Donorui taikoma vietinė ar bendra nejautra ir dažniausiai iš klubakaulio centro sterilia adata imami kaulų čiulpai. Procedūra trunka kelias valandas, gali prireikti iki 100 dūrių.
  • Iš periferinio kraujo. 4-5 dienas donorui leidžiami vaistai, stimuliuojantys kamieninių kraujo ląstelių augimą. Tuo pat metu sergančiajam taikomos itin didelės chemoterapijos ir/arba jonizuojančių spindulių dozės, siekiant sunaikinti kamienines kaulų čiulpų ląsteles. Donorui iš vienos rankos venos imamas kraujas, kuris patenka į specialų aparatą, kuriame iš kraujo atskiriamos kamieninės ląstelės, o likęs kraujas gražinamas į organizmą per kitos rankos veną. Tokia procedūra tęsiasi apie 4 valandas, ją gali tekti pakartoti sekančią dieną. Jei donoro venos per mažos (taip pasitaiko 10% donorų), statomas centrinis kateteris, per kurį imamas kraujas ir grąžinamas atgal.
  • Iš naujagimio virkštelės.

Paimtos kamieninės ląstelės intraveniniu būdų supilamos pacientui. Po transplantacijos pavojingiausios yra pirmosios dvi-keturios savaitės. Chemoterapijos metu sunaikinus kaulų čiulpus, sutrinka ir susilpnėja imuninės sistemos veikla. Kol persodintos kamieninės ląstelės įsitvirtina ir pradeda gaminti naujas kraujo ląsteles, ligonis imlus įvairioms infekcijoms, linkęs kraujuoti. Skiriamos didelės antibiotikų ir kitų preparatų dozės siekiant apsaugoti nuo infekcijų ir jas gydyti. Taikomos trombocitų, eritrocitų transfuzijos. Ligonis geria specialius vaistus, saugančius nuo tranplantato prieš šeimininką reakcijos išsivystymą. Jei procedūra sėkminga ir organizmas neatmeta svetimų ląstelių, per 2-4 savaites kamieninės ląstelės prigyja ir pradeda gaminti kraują, palaipsniui nutraukiamas antibakterinis, priešvirusinis gydymas, mažėja kraujo preparatų perpylimas. Jei neišsivysto kitos komplikacijos ligonis po 4–8 savaičių išrašomas namo. Po alogeninės transplantacijos ilgai duodami imunosupresantai (imuninę sistemą silpninantys vaistai), todėl gana ilgai (nuo 6 mėn. iki 2 metų) imuninė sistema būna nepilnai funkcionuojanti, dėl to reikia ypač saugotis įvairių ligų.

Multimodalinė vėžio terapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiandien taikomas gydymas, kai kiekvienam ligoniui individualiai parenkamas optimalus gydymas kombinuojant visus žinomus ir efektyvius metodus.

Kiti alternatyvūs vėžio gydymo būdai arba papildomi vėžio gydymo būdai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naudojant hipnozę, masažą ar augalus, turinčius priešvėžinių medžiagų. Žinoma pakankamai šarlatanizmo ar nepatvirtintų gydymo metodų taikymo atvejų, kai nekvalifikuoti patarimai turėjo letalinių pasekmių, todėl šie gydymo būdai dažniausiai nėra pripažįstami tradicinės medicinos, nes nėra duomenų, patvirtinančių „stebuklingų“ liaudiškų vaistų savybių gydant vėžį.

  • Akupunktūra – kartais naudojama kolorektalinio vėžio simptomams mažinti;
  • Masažais mažinamas vėžio sukeliamas nuovargis;
  • Ryklių kremzlių ekstraktas;
  • Vaistažolės: Nė jokios vaistažolės nepakeičia tradicinių vėžio gydymo būdų, tačiau gali juos papildyti. Kartais sakoma: “Laikyk savo kūną daržu, o chemoterapiją ir spindulių terapiją – piktžolių naikinimo priemonėmis. Vaistažolės tame darže yra tarsi trąšos, būtinos sveikai, stipriai dirvai, kurioje auginsime gėles”. Tokia filosofija teikia vilčių. Gydomosios vaistingų žolių savybės gali veikti auglius nnetiesiogiai (pavyzdžiui, stiprindamos imuninę sistemą arba darydamos neveiksmingus vėžį sukeliančius laisvuosius radikalus), arba tiesiogiai (naikindamos auglio ląsteles). Mokslininkai atranda augaluose vis daugiau heminių junginių, tokių kaip, pavyzdžiui, brokoliuose aptikta sulforafeno, pomidoruose – likopeno. Iš tokių medžiagų jau bandoma kurti naujus priešvėžinius vaistus. Česnakuose ir svogūnuose yra cheminių junginių, gelbstinčių organizmui kovoti su vėžį sukeliančiais veiksniais, stabdančiais auglių vystymąsi. Žaliojoje arbatoje yra katechinų, veikiančių kaip priešvėžinės ir antibakterinės medžiagos. Ženšenis trukdo vystytis piktybiniams augliams. Nustatyta, kad vartojantys ženšenį žmonės rečiau suserga skrandžio vėžiu. Stebint ligonius ir ligų eigą pastebėta, kad ženšenis saugo ir nuo kitokių auglių;
  • „Kinietiški grybai“;
  • Polinezietiškos sultys.

Specifinė vėžio profilaktika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prevencinių priemonių visuma, mažinanti tikimybę susirgti vėžiu. Jos mokslinį pagrindimą sudaro supratimas apie piktybinių susirgimų atsiradimo priežastis, vėžio epidemiologija. Manoma, kad vaisių, daržovių vartojimas, vitaminų A (mokslo diskusijų objektas),C, E adekvataus kiekio organizme užtikrinimas eliminuoja agresyvų taip vadinamų laisvųjų radikalų poveikį ląstelių chromosomoms – užkerta onkogenines mutacijas. Būdingas specifinės prevencijos, besiremiančios epidemiologiniais duomenimis pvz. – australams dėl gyvenimo būdo tenka daugiau odos vėžio atvejų, todėl buvimą Saulės atokaitoje jiems rekomenduojama riboti. ES ekspertų parengtos ir periodiškai peržiūrimos, taisomos ir papildomos profilaktinės rekomendacijos (angl. European code against cancer) yra geras pavyzdys, kaip paprastai ir suprantamai suformuluoti profilaktinius patarimus:

  • Metimas rūkyti sumažina riziką susirgti, kadangi rūkymas yra 25-30% vėžio atvejų priežastis. Jei nemetama rūkyti, reikia vengti rūkyti greta kitų, nerūkančių, kadangi pasyvus rūkymas irgi ženkliai padidina riziką susirgti;
  • Viršsvoris padidina riziką susirgti vėžiu, todėl reikia stengtis išlaikyti normalią kūno masę;
  • Nuolatinis ir reguliarus fizinis krūvis, sportas, bet kokios rūšies fizinis aktyvumas sumažina riziką susirgti vėžiu. Rekomenduojama norma yra mažiausiai pusė valandos tris kartus per savaitę;
  • Sveika mityba – pakankamas vaisių ir daržovių kiekis (bent 5 vienetai per dieną) sumažina vėžio riziką. Reikia vengti gyvulinės kilmės riebalų, kadangi jie riziką susirgti vėžiu padidina;
  • Alkoholio vartojimas padidina vėžio riziką, jo kiekį maiste siūloma maksimaliai sumažinti;
  • Visą gyvenimą, tačiau ypač vaikystėje ir paauglystėje reikia vengti pernelyg ilgo buvimo saulės šviesoje ir odos nudegimo, šitaip ženkliai sumažėja rizika susirgti odos vėžiu;
  • Reikia vengti bet kokių cheminių medžiagų ir fizikinių veiksnių, kurie padidina vėžio riziką, pavyzdžiui asbesto, jonizuojančios spinduliuotės, dirbant su kancerogeninėmis medžiagomis laikytis nustatytų normų ir naudoti efektyvias apsaugines priemones;
  • Vyresnės nei 25 metų amžiaus moterys turėtų reguliariai tikrintis dėl gimdos kaklelio vėžio;
  • Moterys nuo 50 metų amžiaus turėtų reguliariai tikrintis dėl krūties vėžio;
  • Vyrai ir moterys nuo 50 metų amžiaus turėtų reguliariai tikrintis dėl storosios žarnos vėžio, turėtų būti atliekama koloskopija arba bent jau slapto kraujo išmatose tyrimas;
  • Primygtinai rekomenduojama skiepytis nuo virusinio hepatito B, šitaip užkertamas kelias išsivystyti kepenų vėžiui.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

https://lt.wikipedia.org/wiki/V%C4%97%C5%BEys_%28liga%29
http://gid.lt/medicina/onkologiniu-ligu-gydymo-patofiziologiniai-principai
http://yousigma.com/health/cancer.html
http://www.kruties-vezys.lt/hormonu-terapija/
http://ligos.sveikas.lt/lt/ligos/onkologines_ligos/odos_piktybiniai_navikai_odos_vezys
http://ligos.sveikas.lt/lt/ligos/onkologines_ligos/
Pagrindinių lokalizacijų piktybinių navikų diagnostikos ir gydymo pagrindai, Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, 2004
Ligų mokslas, Hansas Jurgenas fon Bozė, Avicena, 1997