Mirusiųjų miestas

30°02′48″ š. pl. 31°16′35″ r. ilg. / 30.04667°š. pl. 31.27639°r. ilg. / 30.04667; 31.27639

Mirusiųjų miestas, arba al Karafa (arab. القرافة = al-Qarafah) – didelis nekropolis, esantis Egipto sostinėje Kaire. Driekiasi į šiaurę ir į pietus nuo Kairo citadelės, žemiau Mokatamo plynaukštės ir už miesto sienų. Mirusiųjų mieste susiliejusios kapavietės, mauzoliejai ir skurdūs gyvenamųjų namų rajonai.^[1] Kapinės skirstosi į pietines (senąsias) ir šiaurines (naujesnes), be to, netoli yra dar ir mažesnės Bab al Nasro kapinės.^[2]

Nekropolis čia pradėjo kurtis dar VII a., kai arabams užkariavus Egiptą įsteigtas Fustato miestas. Rytinė miesto dalis atiteko įtakingai kuraišitų genčiai, todėl čia pradėti statyti jos atstovų mauzoliejai. VIII a. jau minimas didelis kapinynas (~300 ha) už rytinės miesto sienos. Abasidų laikais čia palaidotas žymus teologas imamas al Šafijus, o kapinės nuo citadelės išsidriekė per keletą kilometrų. Fatimidų valdymo laikais įsigalėjo monumentalių mauzoliejų statyba – jei anksčiau vyravo kuklūs kapai, o mauzoliejai statyti tik Muchamado giminaičiams ir iškiliems imamams, tai Fatimidų laikais pradėta statyti daug mauzoliejų, kapai persiliejo su mečetėmis, medresėmis, gyvenamaisiais rajonais. Nuo tada pradėjo kurtis Mirusiųjų miestas. Nauja plėtros banga nekropolį pasiekė Ajubidų valdymo laikais. Tada rekonstruotas imamo al Šafijaus mauzoliejus, o Didžiosios Karafos ir Mažosios Karafos kapinės palaipsniui susiliejo.^[1]

Labiausiai al Karafos nekropolis suklestėjo valdant Mameliukams, XIII–XVI a. Statyta daug naujų mauzoliejų, čia savo chanakas steigė sufijai. Pradėta kurti Šiaurės Karafa į šiaurę nuo Kairo citadelės. XVI a. Leonas Afrikietis teigė, kad pietinėje (senojoje) Karafoje gyveno ~2000 žmonių. Osmanų laikais nekropolis plėtėsi nedaug, nes Osmanų paskirti pašos valdydavo trumpai ir neturėjo didelių turtų statyti mauzoliejams. Napoleono invazijos metu prancūzai panaikino Kairo miesto ribose buvusias kapines, todėl daugelis miestelėnų pradėti laidoti Karafoje. Vėliau pradėjus valdyti Muchamadui Ali, išleisti įstatymai, draudę gyventi kapuose, apmokestintos šalpos organizacijos, prižiūrėjusios mauzoliejus ir kapus. Pats Muchamadas Ali buvo palaidotas ištaigingame Hoš el Pašos mauzoliejuje, todėl vėl atgijo mada turtingiesiems statytis pomirtinius būstus. Kadangi kapus reikėjo prižiūrėti, čia vėl pradėjo gyventi žmonės.^[1]

XX a. Kairui sparčiai plečiantis, augant priemiesčiams ir lūšnynams, vis daugiau žmonių ėmė kurtis ir Mirusiųjų mieste. Dalis įsikurdavo mauzoliejuose arba iš griuvėsių statydavosi būstus. 1966 m. valdžia uždraudė sutemus lankytis kapinėse, bet negalėjo šio draudimo įgyvendinti. Dar didesnė žmonių banga plūstelėjo į kapines po 1992 m. Kairo žemės drebėjimo.^[3] XX a. 9-ajame dešimtmetyje Mirusiųjų mieste gyveno ~180 tūkst. žmonių, bet tik 3 % iš jų sudarė benamiai (laikinai apsistojantys kapuose). XXI a. pr. kapinių rajone palaipsniui įvesta elektra, vanduo, pradėtos statyti mokyklos, pašto skyrius.^[1]

Dabar Mirusiųjų miestas iš atokaus Kairo pakraščio tapęs didmiesčio vidiniu rajonu, kurį kerta greitkeliai bei geležinkeliai ir supa naujai besiplečiantys rajonai. Dabartinį gyventojų skaičių nustatyti sunku, nes kapinės patenka į skirtingus administracinius Kairo rajonus.^[1] Nors Mirusiųjų mieste lūšnynų ir nakvojančių benamių sumažėję, šis rajonas kairiečių privengiamas dėl skurdo ir nusikalstamumo.^[2]^[4] Dėl infrastruktūros plėtros miesto valdžia dalį kapinių plotų sunaikino.^[5]

Dėl savo istorinės ir kultūrinės svarbos al Karafa įtraukta į Kairo senamiesčio UNESCO pasaulio paveldo objektą. Žymiausi kapinių objektai yra:

Pietinėje Karafoje (dar žinomoje kaip Senoji Karafa, tiesiog Karafa) – imamo al Šafijaus mauzoliejus, Saidos Nafisos mečetė, Saidos Aišos mečetė, Hoš al Baha (Muchamado Ali Pašos mauzoliejus), sultonės Šadžar al Dur mauzoliejus, Saidos Rukajos mauzoliejus ir mečetė, Saidos Sukainos mečetė, Sultanijos mauzoliejus (skirtas sultono Hasano motinai), emyro Kausūno mauzoliejus, Zainadino sufijų zavija;
Šiaurinėje Karafoje (dar žinomoje kaip Mameliukų dykuma) – sultono Kaitbėjaus kompleksas, Faradžo ibn Barkuko chanaka, sultono Barsbėjaus chanaka-mauzoliejus, emyro Kurkumaso kompleksas, Kubat Afandina (chedivo Taufiko Pašos mauzoliejus), Tarabajaus al Šarifi mauzoliejus.

Hoš al Baha
Sultanijos mauzoliejus
Imamo al Šafijaus mauzoliejus
Faradžo ibn Barkuko chanaka
Sultono Barsbėjaus kompleksas

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 ^1,4 Sims, David (2010). Understanding Cairo: The logic of a city out of control. Cairo: The American University in Cairo Press. pp. 20–24. ISBN 9789774164040.
↑ ^2,0 ^2,1 El Kadi, Galila; Bonnamy, Alain (2007). Architecture for the Dead: Cairo's Medieval Necropolis. Cairo: The American University in Cairo Press.
↑ Tozzi Di Marco A. Il Giardino di Allah. Storia della necropoli musulmana del Cairo. Ananke edizioni, 2008
↑ „Welcome To 'The City Of The Dead,' The Giant Egyptian Neighborhood Built Into A Graveyard“. HuffPost Canada (anglų). 2014-10-29. Nuoroda tikrinta 2019-07-05.
↑ Dagres, Holly (2023-09-07). „Egypt is killing the history of its City of the Dead“. Atlantic Council (Jungtinių Valstijų anglų). Nuoroda tikrinta 2024-01-27.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[:1-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 ^1,4 Sims, David (2010). Understanding Cairo: The logic of a city out of control. Cairo: The American University in Cairo Press. pp. 20–24. ISBN 9789774164040.

[:0-2] 2,0 ^2,1 El Kadi, Galila; Bonnamy, Alain (2007). Architecture for the Dead: Cairo's Medieval Necropolis. Cairo: The American University in Cairo Press.

[3] Tozzi Di Marco A. Il Giardino di Allah. Storia della necropoli musulmana del Cairo. Ananke edizioni, 2008

[:9-4] „Welcome To 'The City Of The Dead,' The Giant Egyptian Neighborhood Built Into A Graveyard“. HuffPost Canada (anglų). 2014-10-29. Nuoroda tikrinta 2019-07-05.

[:14-5] Dagres, Holly (2023-09-07). „Egypt is killing the history of its City of the Dead“. Atlantic Council (Jungtinių Valstijų anglų). Nuoroda tikrinta 2024-01-27.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]