Minineptūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.

Minineptūnas (dar vadinama dujine nykštuke) – planeta, kurios masė siekia daugiau nei 10 žemės masių, bet mažiau masyvi už Uraną ir Neptūną, kurių masės atitinkamai siekia 14,5 ir 17 Žemės planetos dydžio. Minineptūnai turi iš vandenilio ir helio sudarytą tankią atmosferą su giliais ledo sluoksniais, uolienomis arba skystais vandenynais (sudarytais iš vandens, amoniako).[1]

Šių planetų teoriniai tyrimai yra pagrįsti žiniomis apie Neptūną ir Uraną.[2].Jeigu ji neturėtų tankios atmosferos, būtų klasifikuota į Vandens planetų grupę .[3][4] Apskaičiuota, kad tarp žemės tipo planetos ir planetos milžinės skirtumas siekia 1,6-2,0 žemės spindulio. Planetos su didesniu spinduliu yra daugiausiai mažo tankio ir reikalinga observatorija įrodanti, kad jos spindulys yra 1,6 karto didesnis už Žemės spindulį (planetos masė didesnė už šešias Žemės mases) turi didelį kiekį vandenilio-helio dujų (jos turi daugybę sudedamųjų dalių, kurios nėra pagrįstos vienos masės spindulio santykiu, kaip yra žemės tipo planetose)[5][6][7] Kitais tyrimais buvo gauti panašūs rezultatai.[8][9][10]. Minineptūno masė gali labai skirtis, siekti nuo 1 – 20, priklausomai nuo jos struktūros.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. D'Angelo, G.. „In Situ and Ex Situ Formation Models of Kepler 11 Planets“. The Astrophysical Journal, 828 (1), id. 33 (2016). DOI:10.3847/0004-637X/828/1/33. 
  2. Optical to near-infrared transit observations of super-Earth GJ1214b: water-world or mini-Neptune?, E.J.W. de Mooij (1), M. Brogi (1), R.J. de Kok (2), J. Koppenhoefer (3,4), S.V. Nefs (1), I.A.G. Snellen (1), J. Greiner (4), J. Hanse (1), R.C. Heinsbroek (1), C.H. Lee (3), P.P. van der Werf (1),
  3. Architecture of Kepler’s Multi-transiting Systems: II. New investigations with twice as many candidates, Daniel C. Fabrycky, Jack J. Lissauer, Darin Ragozzine, Jason F. Rowe, Eric Agol, Thomas Barclay, Natalie Batalha, William Borucki, David R. Ciardi, Eric B. Ford, John C. Geary, Matthew J. Holman, Jon M. Jenkins, Jie Li, Robert C. Morehead, Avi Shporer, Jeffrey C. Smith, Jason H. Steffen, Martin Still
  4. When Does an Exoplanet’s Surface Become Earth-Like?, blogs.scientificamerican.com, 20 June 2012
  5. Benjamin J. Fulton et al. "The California-Kepler Survey. III. A Gap in the Radius Distribution of Small Planets
  6. Courtney D. Dressing et al. „The Mass of Kepler-93b and The Composition of Terrestrial Planets
  7. Leslie A. Rogers „Most 1.6 Earth-Radius Planets are not Rocky
  8. Lauren M. Weiss, and Geoffrey W. Marcy. „The mass-radius relation for 65 exoplanets smaller than 4 Earth radii
  9. Geoffrey W. Marcy, Lauren M. Weiss, Erik A. Petigura, Howard Isaacson, Andrew W. Howard and Lars A. Buchhave. „Occurrence and core-envelope structure of 1-4x Earth-size planets around Sun-like stars
  10. Geoffrey W. Marcy et al. „Masses, Radii, and Orbits of Small Kepler Planets: The Transition from Gaseous to Rocky Planets

Barnes, Rory. „The HD 40307 Planetary System: Super-Earths or Mini-Neptunes?“. The Astrophysical Journal, 695 (2), 1006 (January 13, 2009). DOI:10.1088/0004-637X/695/2/1006. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]