Mina Witkojc

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Mina Witkojc
Mina Witkojc.jpg
Gimė 1893 m. gegužės 25 d.
Burgas, Žemutinė Lužica, Vokietija
Mirė 1975 m. lapkričio 11 d. (82 metai)
Papicas, Žemutinė Lužica, Vokietijos Demokratinė Respublika
Veikla poetė, prozininkė, vertėja, žurnalistė, publicistė
Minos Vitkoic kapas, Burgas, Vokietija

Mina Vitkoic (žem. sorb. Mina Witkojc, vok. Wilhelmine Wittka, 1893 m. gegužės 25 d. Burgas, Vokietija1975 m. lapkričio 11 d. Papicas, Vokietijos Demokratinė Respublika) – žemutinių sorbų poetė, prozininkė, vertėja, žurnalistė ir publicistė. Ji ir Matas Kosykas laikomi žemutinių sorbų poezijos klasikais. Jakubo Čišinskio premijos laureatė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1893 m. gegužės 25 d. Burge valstiečių Frico Polenco ir Marjanos Vitkoic šeimoje. Ankstyvoje vaikystėje tapo našlaite. Nuo 1899 iki 1907 m. mokėsi vidurinėje Burgo mokykloje. Nuo 1907–ųjų Berlyne 10 metų dirbo kambarine, floriste ir karinės pramonės darbininke. 1917 m. grįžo į gimtąjį miestą ir kaimo ūkiuose dirbo samdine.

1921 m. susipažino su čekų ir aukštutinių sorbų šviesuomenės grupe, jie M. Vitkoic įkvėpė imtis sorbų kultūrinės veiklos. 1922 m. žurnale „Łužica“ publikavo savo pirmąjį eilėraštį. 1923 m. persikėlė į Bauceną, ten iki 1931 m. dirbo žemutinių sorbų laikraščio „Nowy Casnik“ redaktore. Jai dirbant redaktore laikraščio tiražas nuo 200 pasiekė 1200 egzempliorių tiražą. Tuo pat metu ji bendradarbiavo su sorbų visuomenės veikėjais Arnoštu Muka ir Janu Čiža. 1925 m. išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Dolnoserbske basni“ („Žemutinių sorbų eilėraščiai“). 1926 m. dalyvavo Ženevoje vykusiame Europos tautinių mažumų kongrese. Drauge į žemutinių sorbų kalbą vertė čekų rašytojų Boženos Nemcovos ir Petro Bezručo kūrinius. Atrado žemutinių sorbų liaudies rašytojas seseris Lizą ir Marjaną Domaškoic, padėjo joms užsiimti literatūra.

Veimaro respublikos metais už „antivokišką veiklą“ ne kartą buvo patraukta teisman.[1]

1933 m. nacių režimas jai uždraudė užsiimti literatūra ir žurnalistika, ji liko be pragyvenimo šaltinio, todėl grįžo į Burgą ir kaimo ūkiuose dirbo samdine. 1941 m. dėl sorbiškos veiklos nacių režimo buvo paskelbta „kenkėjišku elementu“ ir išsiųsta į Erfurtą, ten kaimuose dirbo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1945 m. publikavo poemą „Erfurtske spomnjeśa“ („Erfurto prisiminimai“), joje aprašė savo gyvenimą Erfurte.

1946 m. trumpam laikui persikėlė į Bauceną, čia dirbo visuomeninėje sorbų organizacijoje „Domowina“ („Tėvynė“), vėliau išvyko į Prahą ir joje gyveno iki 1954 m. 1954 m. grįžo į gimtąjį miestą ir čia gyveno iki savo gyvenimo pabaigos 1975 m.

1964 m. už literatūrinę veiklą jai buvo skirta Jakubo Čišinskio premija.

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus leido senelių namuose Papico kaime netoli Burgo. Mirė 1975 m. lapkričio 11 d., palaidota Burgo kapinėse.

Literatūrinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemutinių sorbų laikraščiui „Nowy Casnik“ rašė prozos kūrinius ir eiles. Buvo viena iš literatūros rinkinio „Serbska Pratyja“ organizatorių. 1934 m. išleido poezijos rinkinį „Wĕnašk błośańskich kwĕtkow“, kuris jai atnešė populiarumą.

Pagrindiniai kūriniai
  • Dolnoserbske basni, 1925;
  • Wěnašk błośańskich kwětkow (Gėlių vainikas iš Šprėvaldo), 1934;
  • Erfurtske spomnjeśa, autobiografija, 1945;
  • K swětłu a słyńcu, Berlin 1955;
  • Prědne kłoski, Berlin 1958;
  • Po drogach casnikarki, Bautzen 1964, ISBN 3-7420-0281-3;
  • Pśedsłowo k antologiji Jadna z nich jo šołtowka: antologija noweje dolnoserbskeje literatury, Budyšyn 1971.
Pomirtiniai leidiniai

Įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jos vardu Verbene pavadinta vidurinė mokykla;
  • Verbene įkurtas nedidelis Minos Vitkoic veiklai skirtas muziejus.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Гугнин А. А., Введение в историю серболужицкой словесности и литературы от истоков до наших дней, стр. 145

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Гугнин А. А., Введение в историю серболужицкой словесности и литературы от истоков до наших дней, Российская академия наук, Институт славяноведения и балканистики, научный центр славяно-германских отношений, М., 1997, стр. 139, 144—145, 153, 155, 158, 160, 175, 191, ISBN 5-7576-0063-2
  • Christiane Piniek: Mina Witkojc, Echo aus dem Spreewald. Bautzen: Domowina-Verlag, 2001.
  • A. Karichowa: Wona jo «swoje» Blota lubowala. W: Płomje. 2003,05, S.20.
  • Gespräch mit Frau Golzbuder (Sorbischlehrerin der Grundschule Krieschow) + zusätzlichen Material
  • Mina Witkojc (Wuberk jo zestajił Kito Lorenc.) Budyšin. Ludowe Nakładnistwo Domowina, 1973.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]