Miesto seniūnas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Miesto seniūnas (lenk. starosta grodowy, lot. capitaneus cum iurisdictione) – vienas iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemietijų valdžios pareigūnų.

Pareigybę įsteigė Vladislovas Jogaila apie 1398 m. Pareigų vyresnumą nustatė 1611 m. Seimo priimta konstitucija (seimo įsakas). Žemaitijos seniūnas buvo vienintelis, turėjęs dar platesnius įgaliojimus, prilygusius vaivados teisėms. Be to, seniūnais vadinosi ir kai kurių karaliaus žemių, pilių, dvarų ar ekonomijų valdytojai.

Įgaliojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto seniūnas karaliaus vardu administravo savo pavietą ar žemę, vykdė teisingumą, atliko policijos funkcijas, kontroliavo saugumą keliuose.

Miesto seniūnas vadovavo miesto teismui ir prižiūrėjo, kad nebūtų pažeisti Keturi miesto artikulai (lenk. Cztery artykuły grodzkie, lot. Quatrum articuli judicii castrensis). Tai buvo senosios paprotinės teisės apibrėžti nusikaltimai, už kuriuos, nepaisant prasikaltusiojo rango ir visuomeninės padėties, galėjo teisti miesto teismas: padegimas, bajoro namų užpuolimas, plėšikavimas keliuose ir merginos pagrobimas (lot. raptus puellae).

Miesto seniūnas turėjo taip pat ir „kalavijo teisę“, t. y. bet kurios instancijos teismo sprendimo vykdymą sau pavaldžioje teritorijoje.

Seniūno įgaliojimai paprastai būdavo suteikiami iki gyvos galvos.

LDK miestų seniūnai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LDK buvo šių miestų seniūnai - Vilniaus, Braslavlio, Vilkmergės, Lydos, Medzialo (Ašmenos paviete), Trakų, Gardino, Kauno, Upytės, Šiaulių, Raseinių, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Viekšnių, Oršos, Lietuvos Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus, Rečicos.

Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]