Michailas Bachtinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Michailas Bachtinas
Mikhail bakhtin.jpg
Michailas Bachtinas, 1920 m.
Gimė: 1895 m. lapkričio 17 d.
Oriolas, Rusijos imperija
Mirė: 1975 m. kovo 7 d. (79 metai)
Maskva, Rusijos TFSR
Veikla: filosofas, semiotikas, literatūros kritikas

Michailas Michailovičius Bachtinas (rus. Михаи́л Миха́йлович Бахти́н; 1895 m. lapkričio 17 d. – 1975 m. kovo 7 d.) – Rusijos filosofas, literatūros kritikas, semiotikas ir mokslininkas, kuris tyrinėjo literatūros teoriją, etiką ir kalbų filosofiją. Jo raštai įkvėpė įvairių sričių mokslininkus (marksizmo, semiotikos, struktūralizmo, religijos kritikos), bei įvairių dalykų (istorijos, filosofijos, sociologijos, antropologijos bei psichologijos). M. Bachtinas aktyviai dalyvavo estetikos ir literatūros diskusijose, kurios vyko Sovietų Sąjungoje 1920 metais. Tačiau jo tikroji padėtis buvo atrasta tik 1960 metais Rusijos mokslininkų.

Ankstyvoji jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Bachtinas gimė Oriole, Rusijos imperijoje, bajorų šeimoje. Jo tėvas buvo banko vadybininkas ir dirbo keliuose miestuose. Todėl M. Bachtinas savo vaikystę praleido Oriole, Vilniuje ir Odesos miestuose. Odesoje, 1913 metais, jis įstojo į istorijos ir filologijos fakultetą vietiniame universitete. Katerina Clark ir Michael Holquist rašo: „Odesa, kaip Vilnius, buvo tinkamas miestas žmogaus gyvenimo skyriuje, kuriame jis siekia tapti heteroglosijos filosofu. Lygiai tas pats linksmumo ir nepagarbos jausmas, kuris sukūrė Babelio rabelaisinį gangsterį, ar Ilfo ir Petrovo picao Ostapo Benderio gudrybės ir apgavystės, paliko savo žymę ant Bachtino.“ Paskui jis persikėlė į Peterburgo universitetą, kuriame mokėsi jo brolis Nikolajus. Čia Bachtinas buvo stipriai įtakotas klasicisto F.F. Zelinskio.

Karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Bachtinas baigė studijas 1918 metais. Po to jis persikraustė į mažą miestelį vakarų Rusijoje (Nevelį). Ten jis 2 metus dirbo mokytoju. Būtent tuo laiku ir susikūrė pirmasis „Bachtino ratas“. Ten rinkosi įvairūs žmonės, kuriuos siejo meilė politinėms, literatūrinėms ir religinėms diskusijoms. Jo grupėje buvo net Valentinas Vološinovas, bei P. N. Medvedev, kuris prisijungė prie grupės Vitebske. Vitebskas buvo „regiono kultūrinis centras“, puiki vieta M. Bachtinui ir kitiems intelektualams organizuoti paskaitas, debatus ir koncertus. Vokiečiu filosofija populiariausia pokalbių tema, todėl po kurio laiko M. Bachtinas save laikė filosofu. Nevelyje Bachtinas sunkiai dirbo ties raštais apie moralės filosofija, kurie pilnai taip ir nebuvo išleisti. Tačiau, 1919 metais trumpa raštų dalis buvo išleista, jos pavadinimas buvo „Menas ir atsakomybė“. Tai buvo M. Bachtino pirmasis publikuotas darbas. M. Bachtinas persikraustė į Vitebską 1920 metais. Čia 1921 metais jis vedė Eleną Aleksandrovną Okolovich. Paskui, 1923 metais, M. Bachtinui buvo diagnozuotas osteomielitas, kaulų liga, kurį jį privedė prie kojos amputacijos 1938 metais. Liga stipriai paveikė jo produktyvumą ir padarė jį invalidu.

1924 metais M. Bachtinas persikraustė į Leningradą, kur jis užėmė poziciją Istorijos institute ir teikė konsultacijas valstybinei leidyklai. Būtent tuo metu jis nusprendė pasidalinti savo darbais su publika, tačiau nespėjus „Klausinėjant metodiką ir estetiką rašto darbuose“ būti paskelbtai, laikraštis, kuriame turėjo pasirodyti šis straipsnis, sustojo leidybą. Šie darbai galiausiai buvo publikuoti praėjus 51 metams. M. Bachtino darbų represija ir darbų poslinkis kamavo jį visą karjerą. 1929 metais išleista „Dostoevskio darbų problematika“ buvo pirmasis M. Bachtino didis darbas, kuris buvo publikuotas. Būtent čia Bachtinas pristatė „dialogismo“ koncepciją. Tačiau vos tik išėjus knygai, M. Bachtinas buvo apkaltintas dalyvavimu Rusijos stačiatikių bažnyčios požeminiu judėjimu. Ar šis kaltinimas yra tiesa, nežinoma iki šiol. Josefo Stalino įsakymu, visi intelektualai buvo tremiami į Sibirą, tačiau dėl M. Bachtino ligos ir silpnos sveikatos, jis ten neišgyventu. Todėl buvo nusiustas šešeriems metams į Kazachstaną.

Šešis metus M. Bachtinas pradirbo buhalteriu Kustanovo mieste. Čia jis parašė keletą labai svarbių esė, tokių kaip „Diskursas romane“. 1936 metais jis vedė kursus Mordoviano Pedagogikos Institute, Saransko mieste. 1937 metais M. Bachtinas persikraustė į Kimrį, tai miestas keletas šimtų kilometrų nuo Maskvos. Čia M. Bachtinas baigė rašyti knygą apie 18 amžiaus vokišką romaną, kuri buvo priimta leidyklos „Sovetskii Pisatel“. Tačiau vienintelis rankraštis dingo, perversmo metu, sukilus vokiečiams.

Po kojos amputacijos 1938 metais, M. Bachtino sveikata pagerėjo ir jis tapo produktyvesnis žmogus. 1940 metais, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos M. Bachtinas gyveno Maskvoje, kur jis pateikė disertaciją François Rabelais Gorkio pasaulinės literatūros institute, kad gautų magistranto laipsnį, tačiau disertacija negalėjo būti apginta, kol karas nebuvo pasibaigęs. 1946 ir 1949 metais šios disertacijos gynimas buvo išskirtas į dvi mokslininkų grupes Maskvoje: Oponentai vedė ginimą, priėmė originalų ir neredaguotą rankraštį ir kiti profesoriai, kurie buvo prieš rankraščio priėmimą. Knygos žemiška, anarchinė tema buvo priežastis daugybei argumentų, kuriuos sustabdė tik valdžios įsikišimas. Galiausiai M. Bachtinas negavo daktaro laipsnio, tačiau gavo žemesnį laipsnį, kurį suteikė valstybės biuras. Vėliau M. Bachtinas buvo pakviestas grįžti į Saranską, kur jis užėmė vietą Bendrajame Literatūros skyriuje Mordovian Pedagoginiame institute. Po kiek laiko, 1957 metais iš pedagoginio instituto jis tapo universitetu, o Bachtinas tapo rusiškos ir pasaulinės literatūros pagrindiniu vadovu. 1961 metais pablogėjus M. Bachtino sveikatai jis turėjo pasitraukti iš savo pareigų ir 1969 metais ieškodamas medicininio dėmesio jis grįžo gyventi atgal į Maskvą, kur ir gyveno iki savo mirties (1975 m.).

M. Bachtino darbai ir idėjos tapo populiarios po jo mirties, jis išgyveno daug sunkių etapų per savo profesinio gyvenimo tarpsnį, kada nauja informacija buvo laikoma pavojinga ir dažniausiai būdavo slepiama. Be to, daugybė informacijos apie M. Bachtino gyvenimą buvo slepiama Rusijos archyvuose. Ir tik tada, kai archyvai tapo vieši mokslininkai suprato kaip jie klydo apie M. Bachtino gyvenimą ir kaip savo gyvenimą sugadino pats M. Bachtinas.

Darbai ir idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Veiksmo filosofijos link“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Veiksmo filosofijos link“ (rus. К философии поступка) pirmą kartą publikuota buvo SSRS laikais 1986 metais. Rankraštis parašytas 19191921 metais ir buvo rastas stipriai apgadintas, trūko puslapių ir kai kurios teksto vietos buvo visiškai neįskaitomos. To pasekoje šiandien šis esė yra sudarytas iš fragmentų, iš neužbaigto darbo. Jame yra įžanga, kurioje trūksta kelių puslapių ir viena dalis pilno teksto. Tačiau M. Bachtino darbo ketinimai nebuvo visiškai prarasti, nes įžangoje jis buvo paminėjęs, kad yra keturios dalys šiame esė. Pirmame esė dalyje analizuojama apie atliktus veiksmus ir poelgius, kurie sudaro tikrąjį pasaulį. „Pasaulis tai iš tikrųjų patyrė, o ne vien tik galimai“. Tolimesnėse trijose neužbaigtose esė dalyse buvo kiti dalykai, kuriuos autorius norėjo aptarti. Jis paminėjo, kad antroje dalyje bus susiduriama su estetine veikla ir meninės kūrybos etika. Trečioji dalis: politikos etika ir ketvirtoji dalis apie religiją.

Šis esė atskleidė jaunąjį M. Bachtiną, kurio tobulėjimo procesas vystėsi decentralizuojant Kanto darbus. Šis darbas yra vienas pirmųjų jo darbų, kurie buvo susiję su etika ir estetika, ir M. Bachtinas išdėsto tris teiginius, susijusius su būties unikalumu:

  1. Aš ir aktyviai ir pasyviai dalyvauju būtyje
  2. Mano unikalumas yra duotas, tačiau tuo pačiu metu egzistuoja tik vienas laipsnis, kuriame aš iš tikrųjų esu unikalus. (kitaip sakant, tai yra atliktas veiksmas, tačiau juo dar niekas nepasiekta)
  3. Nes aš esu iš tikrųjų nepakeičiamas, aš turiu realizuoti savo unikalumą.

M. Bachtino vėlesni teiginiai: „Tai susiję su santarve mano mintyse iš kurių iškyla mano unikalios vietos būtyje“. M. Bachtinas susidūrė su moralės koncepcija, pagal kurią jis priskiria vyraujančią legalistinę moralės sąvoką žmonėms. Pasak jo, aš negaliu išlaikyti neutralumo tarp moralės ir etikos, kurie pasireiškia kaip bendras sąmonės balsas.

Taip pat M. Bachtinas pristatė „architektūrinį“ arba schematinį žmogaus psichikos modelį, kuris susideda iš trijų dalių „Aš už save“, „Aš už kitus“ ir „kiti už mane“. „Aš už save“ yra nepatikimas tapatybės šaltinis ir autorius teigia, kad „Aš už kitus“ teiginys kuria žmogaus būtį kaip jausmą ir padeda identifikuoti pastebėjimus kaip žmonės žiūri į tave. „Kiti už mane“ apibūdina būdą, kaip kitus įtraukti į savo suvokimą. Tapatybės, kaip M. Bachtinas apibūdina ji nėra vien tik individo, ji yra bendra visų.

„Dostojevskio poetikos problemos“: polifonija ir neužbaigtumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per tą laiką, Leningrade, M. Bachtinas sutelkė savo dėmesį ne į filosofijos charakteristiką ankstyvuosiuose kūriniuose, o į dialogo sąvoką. Tuo metu jis parodė savo susidomėjimą Fiodoro Dostojevskio darbu. „Dostojevskio meno problemos“ (rus. Проблемы творчества Достоевского) yra laikomas svarbiausiu M. Bachtino kūriniu, kuriame jis pristato tris svarbias sąvokas. Pirmoji – savęs neužbaigtumo sąvoka: individualūs žmonės negali būti „užbaigti“, visiškai suprasti, arba paženklinti. Žmogų įmanomą perprasti ir nagrinėti tam tikra prasme, jeigu jis yra visiškai suprastas, M. Bachtino „neužbaigtumo“ teorija suteikia galimybę žinoti, jog žmogus gali keistis ir jis niekada neatsiskleidžia iki galo arba nėra lengvai perprantamas pasauliui. Skaitytojai turėtų suprasti, jog ši koncepcija atspindi „sielos“ idėją; M. Bachtinas turėjo gilias šaknis krikščionybėje, ir neo-Kanto mokykloje, paskatintas Hermanno Coheno, pabrėžė individo begalinių galimybių svarbą, vertybes, ir paslėptą sielos svarbą.

Antra yra santykių idėja tarp savęs ir kitų, arba kitų grupių. Duodamas interviu, M. Bachtinas kartą aiškino, jog pagal jį, kiekvienas asmuo turi įtakos kitiems neišvengiamai persipynusiu būdu, todėl negali būti pasakytas nei vienas žodis, kuris tave išskirtų iš kitų ar izoliuotų. Norint tai suprasti, yra be galo svarbu, jog asmuo turėtų kūrybos supratimą laike, erdvėje ir kultūroje, matytų mūsų tikrąją išorę, galėtų būti vertinamas ir suprastas tik kitų žmonių, nes jie yra ne mūsų erdvėje, ir todėl, kad jie yra kiti. Pavyzdžiui, M. Bachtino filosofija labai gerbia kitų įtaką sau pačiam, ne vien pagal tai, kaip žmogus ateina į būti, bet ir tai, kaip žmogus galvoja ir kaip asmuo mato kitą arba save patį.

Trečia, M. Bachtinas F. Dostoevskio darbe rado išsamią reprezentaciją apie „polifoniją“, kas yra, daug balsų. Kiekvienas F. Dostojevskio darbo pobūdis atspindi balsą, kuris kalba pats už individualų save, atskirai nuo kitų. Ši polifonijos idėja yra susijusi su neužbaigtumo teorija ir sau ir kitiems, nes ji yra individų neužbaigtumas, kuris sukuria tikrąją polifoniją.

M. Bachtinas trumpai pristatė polifoninės koncepcijos tiesą. Jis kritikavo prielaidą, kad jei du žmonės nesutaria, tai bent vienas iš jų turi būti neteisus. Jis ginčijosi su filosofais, kurių dauguma minčių yra atsitiktinės ir nereikalingos. M. Bachtinui, tiesa yra ne teiginys, sakinys ar frazė. Vietoje to, tiesa yra abipusiai išspręstų, nors prieštaringų ir logiškai nenuoseklių, teiginių visuma. Teisybei reikia gausybės surinktų balsų. Ji negali būti laikoma kaip atskira mintis, ji taip pat negali būti išreikšta „viena burna“. Polifoninė tiesa reikalauja daug balsų vienu metu. M. Bachtinas nenori pasakyti, kad daug balsų sudaro tik dalines tiesas, kurios papildo viena kitą. Visuma skirtingų balsų nesudaro tiesos, jeigu jie paprastai suderinti arba susintetinti.

Tai abipusio susitarimo faktas, įpareigojančio į realaus gyvenimo konteksto aplinkybes, kuris išskiria tiesą nuo netiesos. Vėlesniais metais, „Dostojevskio meno problemos“ buvo išverstos į anglų kalbą ir paviešintos vakaruose, M. Bachtinas pridėjo skyrių sąvokai „karnavalas“ ir knyga buvo išleista su šiek tiek kitokiu pavadinimu, „Dostojevskio poetikos problemos“. Pagal M. Bachtiną, „karnavalas“ yra sąvoka, kurioje girdimi individualūs balsai, klestintys ir bendraujantys tarpusavyje. Karnavalas sukuria „slenkstį“ situacijų, kur organizuoti susitarimai yra sulaužomi arba atstatomi ir nuoširdus dialogas tampa įmanomas. Karnavalo sąvoka buvo M. Bachtino būdas aprašyti F. Dostojevskio polifoninį stilių: kiekvienas individualus charakteris stipriai apibrėžtas ir tuo pačiu metu skaitytojas liudija kritišką įtaką kiekvienam charakteriui. Tai yra, kitų balsai yra girdimi kiekvieno individualiai ir kiekvienas neišvengiamai formuoja kito charakterį.

„Rablė ir jo pasaulis“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojo pasaulinio karo metu M. Bachtinas pateikė disertaciją apie prancūzų renesanso rašytoją Fransuą Rablę. Šis mokslinis darbas nebuvo apgintas dar keletą metų. Prieštaringos idėjos ir mintys paminėtos darbe sukėlė daug nesutarimų ir buvo nuspręsta, kad Bachtinui bus nepripažintas daktaro laipsnis remiantis šiuo darbu. Taigi atsižvelgiant į aplinkybes „Rablė ir tautinė kultūra vidurinių amžių renesanse“ (rus. Творчество Франсуа Рабле и народная культура средневековья и Ренессанса) nebuvo išleista iki 1965 metų, tais metais šiam kūriniui buvo sukurtas pavadinimas „Rablė ir jo pasaulis“.

Klasikiniame renesanso studijų tekste „Rablė ir jo pasaulis“ M. Bachtinas tyrinėja Rablės „Gargantiua ir Pantagriuelis”. M. Bachtinas teigia, kad Rablės knyga buvo neteisingai suprantama daugelį amžių. Šioje knygoje M. Bachtiną neramina traktuojamas Gargantiuos ir Pantagriuelio atvirumas, kurį knyga pateikia kaip pavyzdį. Naudojantis tekstu M. Bachtinas bando išsiaiškinti du dalykus: pirmiausia jis siekia atstatyti skirtingas Gargantiuos ir Pantagriuelio dalis, kurios praeityje buvo ignoruojamos arba nuslopintos ir nurodo Renesanso socialinės sistemos analizę, norėdamas atrasti balansą tarp kalbos, kuri buvo leidžiama ir tarp tos, kuri buvo uždrausta. Tai reiškia M. Bachtino analizę, kuri patikslina du svarbius dalykus: pirmasis yra karnavalas, kurį M. Bachtinas apibūdina kaip socialinę instituciją, o antrasis yra groteskinis realizmas, kuris apibrėžiamas, kaip literatūrinis metodas. Šios dvi mintys atsispindi kūrinyje „Rablė ir jo pasaulis“, kurias M. Bachtinas aiškina, kaip sąveiką tarp socialumo ir literatūros.

„Dialoginis įsivaizdavimas“: chronotopija, heteroglosija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Dialoginis įsivaizdavimas“ (angl. Dialogic Imagination; pirmą kartą visa knyga išleista 1975 metais) – knyga sudaryta iš keturių esė tyrinėjančių kalbą ir romaną. “Epas ir romanas” (rus. Эпос и роман; 1941 m.), „Iš romanistinio diskurso priešistorės“ (rus. Из предыстории романного слова; 1940 m.), „Laiko formos ir chronotopas romane“ (rus. Формы времени и хронотопа в романе; 19371938 m.) ir „Diskursas romane“ (rus. Слово в романе; 19341935 m.). Šiuose esė M. Bachtinas pristato heteroglosijos, dialogismo ir chronotopo sąvokas, kurios ryškiai prisidėjo prie literatūros mokslo. M. Bachtinas aiškina apie didesnę konteksto reikšmę negu pačio teksto (heteroglosija), mišraus pobūdžio kalbą (poliglosija) ir apie santykius tarp išreiškimų (intertekstualizmas). Heteroglosija yra pagrindinė sąlyga norint suprasti išreiškimus. Norint išreiškimus padaryti tinkamais ir suprantamais kitiems, reikia suteikti tik tam vienam būdingam išreiškimui reikšmę. M. Bachtino mintims įtaką darė pagrindiniai mąstytojai kaip Ferdinandas de Sosiūras ir Emanuelis Kantas.

Esė „Epas ir romanas“, M. Bachtinas demonstruoja kontrastingus romano ir epo skirtumus. Tai darydamas M. Bachtinas parodo tai, kad romanas yra gerai pritaikytas poindustrinei visuomenei, kurioje mes gyvename, nes tai klesti įvairovėje. Tai ta pati įvairovė, kurią epas bando pašalinti iš pasaulio. Pasak M. Bachtino, romanas yra unikalus žanras, kuris sugeba apkabinti ir praryti kitus žanrus vienu metu, bet vis tiek vadintis romanu. O kiti žanrai nesugeba sekti tokiu romano pavyzdžiu nesugadinant savo tapatybės.

„Iš romanistinio diskurso priešistorės“ yra mažiau tradicinis esė, kuriame M. Bachtinas atskleidžia įvairius skirtingus tekstus iš praeities, kurie drauge formuoja šiuolaikinį romaną.

„Laiko formos ir chronotopas romane“ pristato M. Bachtino koncepciją apie chronotopą. Šio esė esmė parodyti savitą romano kokybę. Žodis chronotopas literatūriškai reiškia „laiką-erdvę“ ir M. Bachtino yra apibrėžiamas kaip laiko ir erdvės santykis, kuris yra meniškai išreiškiamas literatūroje. Rašymo tikslas yra toks, kad autorius turi sukurti ištisus pasaulius ir tai darydamas yra priverstas naudotis realaus ir gyvenamo pasaulio kategorijomis. Dėl šios priežasties chronotopas yra realybės idėja.

Galutinis esė, „Diskursas romane“ yra vienas iš pliniausių M. Bachtino kalbos filosofijos teiginių. M. Bachtinas suteikia modelį diskurso istorijai ir supažindina su pagrindine heteroglosijos idėja. Terminas heteroglosija nurodo tokias kalbos savybes, kurios yra labai lingvistiškos, bet tuo pačiu ir bendros visoms kalboms. Tai susideda iš savybių tokių kaip perspektyva, vertinimas ir ideologinė pozicija. Šiuo atveju dauguma kalbų yra nepajėgios būti neutralios, nes kiekvienas kalbos žodis yra neatskiriamas nuo savojo konteksto.

„Kalbos žanrai ir kiti vėlyvieji esė“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Darbe „Kalbos žanrai ir kiti vėlyvieji esė“ (angl. Speech Genres and Other Late Essays) M. Bachtinas nutolsta nuo romano ir pradeda rūpintis metodo problemomis ir kultūros pobūdžiu. Iš viso yra šešios esės kurios sudaro šį rinkinį: „Response to a Question from the Novy Mir Editorial Staff“, „The Bildungsroman and Its Significance in the History of Realism“, „The Problem of Speech Genres“, „The Problem of the Text in Linguistics, Philology, and the Human Sciences: An Experiment in Philosophical Analysis“, „From Notes Made in 1970–71“, ir „Toward a Methodology for the Human Sciences“.

„Response to a Question from the Novy Mir Editorial Staff“ yra nuorašas komentarų, padarytų Bachtino reporteriui iš mėnesinio žurnalo „Novy mir“ (rus. Нобвий мир), kuris buvo plačiai perskaitytas sovietų inteligentijos. Pats nuorašas išreiškia M. Bachtino nuomonę apie literatūros stipendiją, kuria jis pabrėžia keletą stipendijos trūkumų ir duoda patarimų jos pagerinimui.

„The Bildungsroman and Its Significance in the History of Realism“ yra fragmentas iš vienos iš М. Bachtino prarastų knygų. Leidykla, į kurią Bachtinas buvo nunešęs visą rankraštį, buvo susprogdinta vokiečių invazijos metu, o M. Bachtinas su savimi turėjo tik juodraščius. Tačiau, dėl popieriaus stygiaus, M. Bachtinas pradėjo naudoti šį likusį fragmentą, kad galėtu suktis cigaretes, todėl tik dalis įžanginio skyriaus išliko. Šioje likusioje dalyje daugiausiai kalbama apie Gėtė.

„The Problem of Speech Genres“ rašoma apie skirtumus tarp Sosiūrio lingvistikos ir kalbos, kaip gyvo dialogo (translingvistika). Palyginus tikrai trumpoje erdvėje, šis esė apima temą apie kurią M. Bachtinas planavo rašyti knygą, taip padarydamas šį skaitinį įmantrų ir sudėtingą. Būtent čia M. Bachtinas išskiria literatūrinę ir kasdieninę kalbą. Pasak M. Bachtino žanrai egzistuoja ne tik kalboje, bet veikiau pačioje komunikacijoje. Susiduriant su žanrais, M. Bachtinas parodo tai, kad jie buvo studijuojami tik retorikos ir literatūros ribose, bet kiekviena disciplina smarkiai remiasi tais žanrais, kurie egzistuoja už retorikos ir literatūros ribų. Šie ekstralitaratūriniai žanrai išliko labai neištyrinėti. M. Bachtinas išskiria pirminius ir šalutinius žanrus, sakydamas jog pirminiai žanrai įteisina tuos žodžius, frazes ir posakius, kurie yra priimtini kasdieniame gyvenime, o šalutiniai žanrai yra charakterizuojami įvairiausių tekstų, tokių kaip teisiniai, moksliniai ir t. t.

„The Problem of the Text in Linguistics, Philology, and the Human Sciences: An Experiment in Philosophical Analysis“ (rus. Проблема текста в лингвистике, филологии и других гуманитарных науках) yra M. Bachtino savo užrašuose įamžintų minčių rinkinys. Šie užrašai daugiausiai susitelkia ties teksto problema, bet yra ir įvairių teksto dalių kurios kalba apie temas kurias jis iškėlė kitur, tokias kaip kalbos žanrai, autoriaus padėtis ir humanitarinių mokslų pobūdžiu. Tačiau „Teksto problemos“ daugiausiai susiduria su dialogu ir būdu kaip tekstas susisieja su savo kontekstu. Pasak M. Bachtino, kalbėtojai formuoja adresatą ir superadresatą. Tai ir yra ką M. Bachtinas apibūdina kaip tretini dialogo pobūdį.

„From Notes Made in 1970–71“ pasirodo taip pat kaip kolekcija fragmentų ištrauktų iš M. Bachtino užrašų, kuriuos jis turėjo 1970 ir 1971 metų laikotarpiu. Būtent čia M. Bachtinas diskutuoja interpretacija ir jos beribes galimybes. Pasak M. Bachtino, žmonės turi įproti daryti siauras, neišplėtotas interpretacijas, bet toks apsiribojimas tik silpnina praeities turtingumą.

„Toward a Methodology for the Human Sciences“ (rus. К методологии гуманитарных наук) atsiranda iš užrašų, kuriuos M. Bachtinas parašė aštuntojo dešimtmečio viduryje ir tai buvo paskutinis jo rašytas darbas prieš jo mirtį. Šiame esė jis išskiria dialektiką ir dialogizmą ir pakomentuoja skirtumus tarp teksto ir estetinio objekto. Taip pat čia M. Bachtinas save išskiria nuo formalistų, kurie, pasak jo, nevertino turinio svarbumo, supaprastindami pokyčius ir taip pat nuo struktūralistų, kurie per griežtai laikėsi „kodo“ idėjos.

Ginčytini tekstai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie iš darbų parašytų M. Bachtino artimų draugų V. N. Vološinovo ir P. N. Medvedevo buvo priskirti Bachtinui – ypač „Marksizmas ir kalbos filosofija“ ir „Formalus metodas literatūriniame moksle“. Šie pareiškimai iškilo 1970-ūjų pradžioje ir sulaukė savo ankščiausio vertimo anglų kalba Klarko ir Holkvisto 1984 m. M. Bachtino biografijoje. Tačiau nuo tada dauguma mokslininkų priėmė bendrą nutarimą jog visgi tikraisiais šių darbų autoriais turėtų būti laikomi Vološinovas ir Medvedevas. Aišku, be jokios abejonės M. Bachtinas įkvėpė šiuos mokslininkus ir gal netgi padėjo jiems rašant darbus priskirtus jiems. Tada tampa ganėtinai aišku kodėl buvo norėta priskirti autorystės teises vienam žmogui, tačiau Vološinovo ir Medvedevo pastangos taip pat turėtų būti pagerbtos. M. Bachtinas apturėjo sunkų gyvenimą ir karjerą ir tik keletas jo darbų buvo publikuoti autoritetingoje formoje per jo visą gyvenimą.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip literatūros teoretikas, M. Bachtinas yra siejamas su Rusų formalistais, o jo darbai lyginami su Jurijumi Lotmanu; 1963-iais Romanas Jakobsonas jį išskyrė kaip vieną iš nedaugelio sumaniųjų formalizmo kritikų. XX a. 3-jame dešimtmetyje, M. Bachtinas savo darbuose daugiausiai rašė apie moralės ir estetikos problemas. Tokie ankstyvieji jo kūriniai kaip „Veiksmo filosofijos link“ arba „Autorius ir herojus: estetikos darbai“ (rus. Автор и герой в эстетической деятельности) pakluso filosofinėms laiko tendencijoms – ypatingai Hermanui Kohenui, Ernstui Kasiteriui, Maksui Šėleriui ir Nikolajui Hartmanui priklausiusią Malburgo neokantizmo mokyklą. M. Bachtiną mokslininkai pastebėjo 1963-iais, bet tik po jo mirties, 1975-iais, tokie autoriai kaip Julija Kristeva ir Tzvetanas Todorovas atkreipė frankofonų pasaulio dėmesį į M. Bachtiną. To pasekoje, jis išpopuliarėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų valstybių. Vėlyvajame XX a. 9-jame dešimtmetyje, jo populiarumas išaugo ir Vakaruose.

Pagrindiniais M. Bachtino darbais laikomi neužbaigtas filosofinis esė „Veiksmo filosofijos link“; „Dostojevskio meno problemos“, prie kurios po kurio laiko M. Bachtinas pridėjo vieną skyrių apie karnavalinę koncepciją ir išleido su pavadinimu „Dostojevskio poetikos problemos“; „Rablė ir jo pasaulius“, kalbantis apie Rablė romanų atvirumą; „Dialoginis įsivaizdavimas“, kurioje yra keturi ėsė, bylojantys apie dialogizmą, heteroglosiją ir chronotopą; ir galiausiai kelių esė kolekcija pavadinimu „Kalbos žanrai ir kiti velyvieji esė“, kuriuose M. Bachtinas sieja save su metodiškumu ir kultūra.

XX a. 3-jame dešimtmetyje Rusijoje gyvavo taip vadinamoji „Bachtino mokykla“, kuri vadovavosi Ferdinando de Sosiūro ir Romano Jakobsono diskurso analize.

Įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiais laikais M. Bachtinas žinomas dėl savo polinkio nagrinėti daugelį temų, traktuoti idėjas, dėl savo plataus leksikono, pamokslų bei įtakos (kartu su Djordžiu Lukaču), ugdant Vakarų pasaulio išsimokslinimo lygį savo novelėmis, laikytomis pagrindiniu literatūriniu žanru. Atsižvelgiant į temų gausą, kurią aprėpdavo M. Bachtino kūriniai, jis įkvėpė tokias Vakarietiškas teorijų mokyklas kaip marksistų, struktūralistų, socialinio konstruktyvizmo ir semiotikų. M. Bachtino darbai atliko svarbų vaidmenį antropoligojoje, o ypač vystant ritualizmo teoriją. Deja, tačiau jo įtaka šioms grupėms buvo paradoksali, kadangi tai galiausiai susiaurino M. Bachtino darbų vertės apimtį. Pasak Klarko ir Holkvisto, retas iš tų, kurie M. Bachtino idėjas jungia su teorijomis, pilnai įvertina jo darbą.

Nors M. Bachtinas ir yra įsivaizduojamas kaip literatūros kritikas, negalima nuneigti jo įtakos kuriant retorikos teoriją. Kartu su daugeliu savo teorijų, M. Bachtinas pažymi, jog rašymo stilius yra išsiugdomas procesu metu, atsirandant sąryšiui tarp kalbos vartotojo ir pačios kalbos. Jo darbai skaitytojo pasąmonėje įdiegia nebylų toną ir ekspresiją, kurie iškyla iš atsargios vokalinės formuluotės. Kai kurie mąstytojai netgi teigia, jog M. Bachtinas pristatė naują retorikos reikšmę, dėl savo dažno polinkio neigti kalbos ir ideologijos atskirtį. Kadaise Leslis Baksteris kalbėdamas apie M. Bachtiną aiškino: „Kalbos panaudojimas yra užkoduotas daugeliu skirtingų balsų (kad būtų geriau suprasta kaip diskursas, ideologija, perspektyva ar tematika), reikšmės sukūrimas gali būti suprastas kaip kaip tų balsų sąveika.

M. Bachtinas ir komunikacijos studijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Bachtino komunikacinis palikimas yra suprantamas už retorikos, socialinio konstruktyvizmo ar semiotikos ribų. Jis buvo vadinamas „žmonių komunikacijos filosofu“. M. Bachtinas koncentravosi ties kalba ir jos bendriniu vartojimu. Leslis Baksteris pastebi: „Komunikacijos tyrėjai gali pasisemti daug žinių tyrinėdami Bachtino dialogizmą“. Geri Kimas įrodinėja, jog M. Bachtino tyrinėta „žmonių komunikacijos teorija per verbalinius dialogus ir literatūrinį vaizdavimą“ „yra taikoma kiekvienai žmonių mokslo akademinei disciplinai“. Norint suprasti M. Bachtiną kaip komunikacijos tyrėją, reikia įvertinti visas komunikacines formas. Nors M. Bachtino darbai koncentruojasi į tekstą, tačiau tarpasmeninė komunikacija taip pat atlieka svarbų vaidmenį, atsižvelgiant į šių dviejų komunikacijos formų sąryšį kultūros sąlygomis.

Tarpasmeniniai bendravimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Bachtinas rašo, „bet koks realus pasisakymas yra nuoroda į kalbos komunikacijos grandinę tam tikroje sferoje. Pačios pasisakymo ribos yra nustatomos pagal kalbos temų kaitą. Kiekvienas pasisakymas nėra savarankiškas, jis veikia kitus pasisakymus ir yra suvokiami kaip abipusiai, atspindintys vienas kitą. Kiekvienas pasisakymas turi būti laikomas pirminiu atsakymų į ankstesnį pasakymą. Kiekvienas pasisakymas paneigia, papildinius, teigimus, ir priklauso nuo kitų, suponuoja juos būti žinomais, ir kažkaip ima juos į paskyrą… Todėl kiekvienos rūšies pasisakymas yra papildytas įvairių rūšių reaguojančiomis reakcijomis kitiems pasisakymams duotos sferos kalbos komunikacijoje.“ Tai primena tarpasmeninę komunikacijos teoriją. Tai reiškia, kad kiekvienas pasisakymas yra susijęs su kitu pasisakymu, kur pokalbio normos yra išlaikomos tam, kad pokalbis turėtų darnius srautus, kuriais asmenys atsako vienas kitam. Jei, pavyzdžiui, pasisakymas nesisieja su ankstesniu pasisakymu, tada pokalbis nevyksta. Tačiau pasisakymai geriau susisies tarpusavyje, kai jų reikšmę asmuo bus kažkada girdėjęs. G. Kim paaiškina: „visas pasaulis gali būti matomas kaip daugiakalbis, kai kiekvienas individualus asmuo turi savo unikalų požiūrį į pasaulį, kuris turi būti svarstomas per dialoginį bendravimą“. Toks požiūris į pasaulį turi būti laikomas kada pokalbis vyksta tam, kad geriau suprasti tam tikra kultūros ir komunikacijos reikšmė.

Bendravimas ir kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

L. Baksteris rašo, kad „M. Bachtino gyvenimo darbe galima suprasti kaip žmogaus patirties monologų kritikavimą, kuriuos jis suvokia pagal dominuojančias lingvistines, literatūrines, psichologines ir politines jo laiko teorijas“. M. Bachtinas „buvo labai kritiškas pastangoms sumažinti multibalso procesą reikšmės sukūrimo nustatytuose, uždarytuose, susumuojančiose būduose“. Pagal M. Bachtiną, reikšmė, suprasta bet kokiame dialoge, yra unikali siuntėjui ir gavėjui, sukurta jų asmeninio pasaulio ir veikiama socialinio-kultūrinio pagrindo. M. Bachtino „dialogizmas atidaro erdvę komunikacijos mokslo žmonėms, kad suvokti skirtumą naujuose būduose“, tai jie turi apsvarstyti temos pagrindą, vesdami tyrinėjimą jų supratimo bet kokio teksto kaip dialoginė perspektyva teigia, kad skirtumas (visų rūšių) yra pagrindinis žmogaus patirčiai. G. Kim teigia, kad “jo mintys apie meną kaip transporto priemonė, orientuota į sąveiką su jos auditorija, kad išreikštų ar praneštų bet kokią ketinimo rūšį, yra primenanti apie Clifford Geertz kultūros teorijas“. Kultūra ir komunikacija tampa neišpainiojamai sujungtos viena su kita kaip supratimas, pagal M. Bachtiną, duoti tekstai arba žinutės yra atsitiktinės pagal jų kultūros foną ir patirtį.

Karnivaleskas ir komunikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

T. F. Sheckels teigia, kad „M. Bachtino terminas „karinvaleskas“ tarnaują kaip ryšio įvykis[…]“ Iš esmės, aktas paverčiantis atsigręžti visuomenė per komunikaciją, ar tai būtu teksto forma, protesto, ar kitaip tarnauja kaip komunikacijos karnavalo forma, pasak M. Bachtino. Steele skatina karnivalesko idėją komunikacijoje, teigdama, kad tai surandama korporacinėje komunikacijoje. Steele pareiškia, „kad ritualiniai komerciniai susitikimai, metiniai tarnautojų piknikai, išėjimas į pensiją ir panašūs koorporaciniai įvykiai pritaiko karnavalo kategoriją“. Karnavalas būtinai sujungiamas su komunikacija ir kultūra, ir Steele parodo, kad papildomai „savybės inversijos, dvilypumo, ir ekscesu, karnavalo temos tipiškai apima žavesį su kūnu, ypač jo mažai pašlovintų ar „žemesnių sluoksnių“ dalys, ir dichotomija tarp „aukšto“ ar „žemo““. Aukštas ir žemas dvilypis iš dviejų dalių yra ypač tinkamas komunikacijoje, kadangi tam tikras žodžio daugiškumas laikomas aukštas, tuo metu, kai žargoną laikomi žemų. Be to, didžioji dalis populiarios komunikacijos, apimančios televizijos laidas, knygas, ir kino filmus nukrenta į aukštas ir žemas kategorijas. Tai ypač paplito M. Bachtino gimtojoje Rusijoje, kur postmodernizmo rašytojai tokie kaip Boris Akunin dirbo, kad pakeistų žemas komunikacijos formas (romanus) į aukštesnius literatūrinius meno kūrinius, dažnai užsimindami apie vieną iš M. Bachtino mėgstamų rašytojų – F. Dostojevskį.