Mikoyan-Gurevich MiG-19
| MiG-19 | |
| |
| MiG-19 | |
| Tipas | naikintuvas |
|---|---|
| NATO kodas | Farmer |
| Gamintojas | Mikojan-Gurevič |
| Pirmas skrydis | 1953 m. rugsėjo 18 d. |
| Pradėtas naudoti | 1955 m. kovą |
| Baigtas naudoti | 1989 m. (Tarybų Sąjungoje) 2010 m. (Kinijoje) |
| Būsena | nenaudojamas |
| Pagrindiniai naudotojai | TSRS, Kinija |
| Pagaminta vnt. | 8 500 |
| Variantai | Nanchang Q-5 |
MiG-19 (rus. МиГ-19) – Tarybų Sąjungos antros kartos naikintuvas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1951 m. konstrutorių biuras Mikoyan-Gurevich patobulino MiG-17 SM-1 naikintuvą. Skraidymo savybės ir naujas kompaktiškas A. Mikulino sukonstruotas AM-5 variklis pastūmėjo kurti naujesnį modernesnį naikintuvą. Naujesnės modifikacijos SM-2 prototipui buvo sumontuoti 55° kampu pasukti sparnai (SM-1–45°). Po skraidos bandymų, dėl netobulų charakteristikų, nutarta stabilizatorius nuo uodegos kylio perkelti ant fiuzeliažo. Taip pat pastebėta, jog AM-5 varikliai nėra tokie galingi, kad pavyktų pasiekti viršgarsinį greitį. Pakeitus variklį į AM-9 ar RD-9B, konstruktoriam teko nemažai padirbėti ties naikintuvo uodegos konstrukcija. 1954 m. sausio 5 d. naikintuvas (variantas SM-9) pakilo į orą ir po sėkmingų skraidos bandymų, pritarta serijinei gamybai, suteikiant MiG-19 pavadinimą.
Modifikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- MiG-19 – bazinis modelis su dvejais AAM-9B turboreaktyviniais varikliais.
- MiG-19S – su patobulintais stabilizatoriais. Naikintuvu pasiektas 180 m/s pakilimo greitis.
- MiG-19P – naikintuvas-sulaikytojas, skirtas atlikti užduotis bet kokiomis oro sąlygomis. Jame sumontuotas radiolokatorius su taikikliu RP-1 (rus. РП-1 Изумруд).
- MiG-19PM – galintis skraidinti 4 oras-oras tipo raketas, su nutaikymo sistema RPS Izumrud (rus. РПС Изумруд). Patrankos nebuvo komplektuojamos.
- MiG-19SV – naikintuvas-sulaikytojas, naudojamas dienos metu, maksimaliai palengvinta MiG-19S versija. Ginkluotė – viena NR-30 (rus. HP-30) patranka. Juo buvo pasiektas didžiausias aukštis – 20 740 m.
MiG-19 pagrindu buvo sukonstruoti bandomieji MiG-19MU, MiG-19SU, SM-10, SM-20, SM-30 ir kiti. Jais buvo bandomos naujos ginkluotės sistemos, borto įranga, varikliai, degalų papildymas ore, katapultavimas.
Šalys naudotojos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Afganistanas, Albanija, Angola, Bangladešas, Bulgarija, Čekoslovakija, Egiptas, Indonezija, Irakas, Kambodža, Kinija (gamino savąją versiją J-6), Kuba, Lenkija, Pakistanas, Rumunija, Somalis, Sudanas, Sirija, Šiaurės Korėja (Kinijos J-6 versija), Tarybų Sąjunga, Tanzanija, Vengrija, Vietnamas, Vokietijos Demokratinė Respublika, Zambija.
Ginkluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Trys NR-30 patrankos (kalibras 30 mm). Viena sumontuota fiuzeliaže (70 užtaisų), po vieną sparnuose (po 55 užtaisus).
- Iki 250 kg bombų ar nevaldomų raketų arba montuojamos po sparnais 4 oras-oras tipo raketos UR K-5.
Charakteristikos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||