Mezenės įlanka
Mezenės įlanka (rus. Мезенская губа) – įlanka Baltosios jūros rytinėje dalyje, į pietus nuo Kanino pusiasalio, Archangelsko sritis ir Nencų autonominė apygarda.
Įlanka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ilgis 105 km, žiočių plotis 97 km, gylis 5–25 m, akvatorija 6630 km². Į Mezenės įlanką įteka Mezenė, Kulojus. Mezenės žiotyse – Moržoveco sala. Potvynių vidutinis aukštis 10,3 m, didžiausias aukštis – 12 m. Prie Kulojaus žiočių nuo 1982 m. veikia 11,4 GWh potvynių – atoslūgių hidroelektrinė.[1] Įlanka žiemą kartais užšąla, bet dažniausiai ledą sulaužo potvyniai ir atoslūgiai.
Gyvenvietės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prie įlankos išsidėstę:
- Konušino nosis
- Čiža
- Jažma
- Verchniaja Mgla
- Semža
- Ščiokinas (Archangelskas)
- Abramovskis (Archangelskas)
- Voronovskis (Archangelskas)
Kitos įlankos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Mezenės įlanka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 7 psl.
66°41′00″ š. pl. 43°34′00″ r. ilg. / 66.68333°š. pl. 43.56667°r. ilg.