Metalo lydymo krosnelė

Geležies rūda

Geležies lydimo krosnelė Kinijoje

Rudnelė

Metalo lydymo krosnelė, rudnelė – nupjauto kūgio formos statinys iš akmenų ir molio su šachta viduje metalui iš rūdos lydyti.

Įranga

Metalo lydymo krosnelės aukštis paprastai siekė apie 1 m, skersmuo 30–40 cm, sienelių storis 12–15 cm. Metalo lydymo krosnelės šachtoje sluoksniais buvo kraunamos medžio anglis ir degta geležies rūda. Šachtos apačioje buvo įtaisomi pūstuvai orui pūsti į krosnelės žaizdrą, kur 1200-1350 °C temperatūroje iš rūdos redukuojama geležis. Galutinis produktas buvo kritė – geležies luitas su šlako intarpais. Kokybiškas geležies ruošinys buvo gaunamas kritę kalant ir pašalinant šlaką. Žinomos 3 tipų metalo lydymo krosnelės:

• dubens formos metalo lydymo krosnelė – statinys iš akmenų ir molio pusapvalėje duobėje geležiai iš rūdos lydyti (oras pučiamas dumplėmis į žaizdrą)
• metalo lydymo krosnelė su šlakduobe – statinys, kurio antžeminę dalį sudaro iš akmenų ir molio nulipdyta šachta, o požeminę – po šachta iškasta duobė šlakui nubėgti
• metalo lydymo krosnelė su šlako išleidimo angomis – krosnelė, kurią sudaro antžeminė šachta, nulipdyta iš molio ir akmenų, su angomis šachtos sienelėse šlakui išleisti į duobę ar ant žemės.

Lietuvoje

Lietuvoje geležį pradėta lydyti apie IV a. pr. m. e. Žinoma daugiau kaip 200 radaviečių. Lietuvoje metalo lydymo krosnelėse iš balų rūdos buvo lydoma tik geležis. Geriausiai išlikusios metalo lydymo krosnelės atrastos:

• Žardės gyvenvietė, Klaipėda, IV a. pr. m. e.
• Paplienijos gyvenvietė, Telšių raj., III a. – IV a.
• Lieporių gyvenvietė, Šiauliai, IV a. – VI a.
• Virbaliūnų gyvenvietė, Kauno raj., IV a.– V a.
• Kerelių piliakalnis, Kupiškio raj., V a. – VI a.

Literatūra

• Jonas Navasaitis. Lietuviška geležis. Kaunas, 2003 m.
• Pranas Kulikauskas, Regina Kulikauskienė, Adolfas Tautavičius. Lietuvos archeologijos bruožai, Vilnius, 1961 m., p. 254-255
• P. Kulikauskas. Nemenčinės piliakalnis, Iš lietuvių kultūros istorijos, I, Vilnius, 1958 m.