Metalo lydymo krosnelė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Geležies rūda
Geležies lydimo krosnelė Kinijoje
Rudnelė

Metalo lydymo krosnelė, rudnelė – nupjauto kūgio formos statinys iš akmenų ir molio su šachta viduje metalui iš rūdos lydyti.

Įranga[taisyti | redaguoti kodą]

Metalo lydymo krosnelės aukštis paprastai siekė apie 1 m, skersmuo 30–40 cm, sienelių storis 12–15 cm. Metalo lydymo krosnelės šachtoje sluoksniais buvo kraunamos medžio anglis ir degta geležies rūda. Šachtos apačioje buvo įtaisomi pūstuvai orui pūsti į krosnelės žaizdrą, kur 1200-1350 °C temperatūroje iš rūdos redukuojama geležis. Galutinis produktas buvo kritė – geležies luitas su šlako intarpais. Kokybiškas geležies ruošinys buvo gaunamas kritę kalant ir pašalinant šlaką. Žinomos 3 tipų metalo lydymo krosnelės:

  • dubens formos metalo lydymo krosnelė – statinys iš akmenų ir molio pusapvalėje duobėje geležiai iš rūdos lydyti (oras pučiamas dumplėmis į žaizdrą)
  • metalo lydymo krosnelė su šlakduobe – statinys, kurio antžeminę dalį sudaro iš akmenų ir molio nulipdyta šachta, o požeminę – po šachta iškasta duobė šlakui nubėgti
  • metalo lydymo krosnelė su šlako išleidimo angomis – krosnelė, kurią sudaro antžeminė šachta, nulipdyta iš molio ir akmenų, su angomis šachtos sienelėse šlakui išleisti į duobę ar ant žemės.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje geležį pradėta lydyti apie IV a. pr. m. e. Žinoma daugiau kaip 200 radaviečių. Lietuvoje metalo lydymo krosnelėse iš balų rūdos buvo lydoma tik geležis. Geriausiai išlikusios metalo lydymo krosnelės atrastos:[1]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Birutė Salatkienė. Metalo lydymo krosnelė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 753 psl.
  2. Vito Valatkos rašytinis palikimas. Metalų apdirbimo krosnelė