Medijų psichologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Social-media-phrenology.jpg

Medijų psichologijapsichologijos atšaka, kuri tiria santykį tarp individo ir medijų. Dėl nuolat tobulėjančių technologijų, tai palyginti nauja pscihologijos sritis, kurioje pasitelkiant įvairiapusiškus kritinės analizės metodus ir tyrinėjimus, siekiama atrasti veiksmingą vartojiško suvokimo modelį, padėsiantį tobulinti medijų veikimo principą. Šie metodai yra pritaikomi plačiajai visuomenei, atsižvelgiant į individo poreikius. Medijų psichologai savo veikloje atlieka konsultavimo, projektavimo bei kūrimo funkcijas. Jų įdėjos realizuojamos televizijoje, kibernetinių žaidimų kūrime, filmuose bei žiniasklaidoje. Svarbu suprasti ir tai, jog medijų psichologai negali būti įvardinti kaip tie (psichologai), kuriuos pristato medijos ( tokie kaip konsultuojantys psichoterapiautai ar kiti gydytojai), jie labiau linkę tirti, dirbti ir kitaip prisidėti prie šios srities.


Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medijų psichologijos era prasidėjo dar penktajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, kai televizijos populiarumas vis labiau augo amerikietiškoje buityje. Tokiu būdu, psichologai susirūpino dėl televizijos galimo poveikio vaikams. Mokslininkai pradėjo tyrimus dėl televizijos daromos įtakos vaikų skaitymo įgūdžiams. Vėliau tyrimai palietė ir televizijoje matomo smurto sukeliamą efektą vaikų elgesiui, pavyzdžiui, tikėtina, kad vaikai matydami televizijoje rodomus vaizdus pradėjo labiau mėgdžioti asocialią elgseną ir net propoguoti smurtą. 1987 metais susumavus visų tyrimų rezultatus buvo prieita prie vienintelės išvados - įsteigti naują skyrių Amerikos psichologijos asociacijoje ( American Psychology Association). Skyrius 46 arba Medijų psichologijus skyrius ( nuo šiol APA Society for Media Psychology and Technology) yra vienas sparčiausiai besiplečiančių visoje Amerikos psichologijos asociacijoje ( American Psychology Association). Šiuolaikiniai medijų psichologai didžiausią dėmesį skiria naujausioms medijų formoms, kurių populiarumas per pastaruosius metus ženkliai išaugo, tai yra išmanieji telefonai, internetas ir atsirandatys nauji televizijos laidų žanrai. Bernardas Luskinas ( Bernard Luskin) 2003 metais įsteigė pirmąsias medijų psichologijos doktorantūros studijas JAV esančiame Fielding Graduate universitete.

Teorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medijų psichologijos teorijos remiasi vartotojo suvokimo, pažinimo ir humaniškumo komponentais, atsižvelgiant į patirtį, gautą iš supančios aplinkos. Šios psichologinės teorijos yra naudojamos kaip pagrindas ir savaime veda link atitinkamos disciplinos. Psichologijoje naudojamas teorijas įdiegus medijose tampa akivaizdu, jog paveiksėliai, grafika ir garsai yra fundimentalios dalys. Jutimo psichologija, semiotika ir semantika priskiriamos vizualinei ir kalbinei komunikancijai ir yra laikomos centrine medijų psichologijos analizės ašis. Be to, teisinė medijų psichologija yra sparčiai besivystanti specialybė.

Emocinio nusiteikimo teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Emocinio nusiteikimo teorijos sąvoka yra naudojama siekiant diferencijuoti vartotojų perspektyvas dėl skirtingų medijos formų turinio ir skirtingo dėmesio koncentravimo. Teoriją sudaro keturi komponentai, kurie yra emocinio pobūdžio: (1) Medijos pagrįstos tuom, jog individui kiekvienas personažas sukelia emocijas ir nuomones. (2) Medijų turinys pulsuoja nuo individo išreikšto džiaugsmo ir įvertinimo. (3) Asmuo formuoja jausmus apie personažą, kurie gali būti ir pozityvūs, ir negatyvūs. (4) Medija remiasi konfliktais tarp personažo ir to, kaip žmogus reaguoja į tą konfliktą.

Simuliacijos teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Simuliacijos teorija teigia, kad protinės simuliacijos ne visai atskiria vartotoją nuo jį supančios išorinės informacijos.Tam įtakos turi, tarpininkaujantis stimulas, kuris pertvarko vartotojo vaizduotę ir prisiminimus, taip, kad simuliacija veiktų. Tokiu būdu paaiškinama, kodėl vartotojas sugeba formuoti tokią patirtį nepasitelkdamas technologijų, nes, būtent, tai paveikia tiesioginio ryšio konstrukcijas ir vidaus procesus.

Psichologinio žaismo teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Psichologinio žaismo teorijos bendrinė struktūra dažniausiai yra pritaikoma pramoginių medijų koncepcijoje. Ši idėja potencialiai pateikia bendrinį buvimo ryšį. Žaidžiamoji veikla nuosekliai išryškėja, kaip bendras rezultatas, individui pasitelkus pramoginius objektus. Teorija taip pat patvirtina, jog žaidimas yra atitinkamas veiksmo tipas, kurį charakterizuoja trys pagrindiniai aspektai:

  1. Tai nuolat motyvuoja ir yra labai patrauklu.
  2. Tai keičia realybės suvokimą, kai vartotojas žaidimo fazėje susiskuria kitokią realybės formą.
  3. Tai yra nuolat pasikartojantis dalykas.

Psichologinio žaismo teoriją grindžia ir tokios žymios asmenybės kaip Viliamas Stefensonas (William Stephenson), Sigmundas Froidas (Sigmund Freud), Žanas Piaže (Jean Piaget) ir Levas Vygotskis ( Lev Vygotsky). Teorijos pagrindą sudaro, tai, kaip individams medija suteikia asmenio pasitenkinimo ir kaip medijos kinta per žmogaus gyvenimišką patirtį. Pramoga nuolatos suteikia malonumą ir savotišką autonomiškumą. Žmonės yra veikiami medijų tiek neigiamai, tiek teigiama, nes yra pajėgūs susieti matytus vaizdus su savo asmenine aplinka. Žvelgiant į skirtingas pramogų formas per kur kas glaudesnę prizmę tampa akivaizdu, jog ankstesnės fantazijas skatinančių žaidimų formos parodo, jog vaikams reikalinga kontrolė dėl galimos įtakos jų formuojamai aplinkai.

Ryškiausi medijų psichologijos atstovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienais ryškiausių medijų psichologijos šalininkų yra laikomi Maršalas MakLuhanas (Marshall McLuhan), Dolfas Zilmanas (Dolf Zillmann), Blamleris ir Gurevičas (Blumler and Gurvetich), Deividas Gilsas (David Giles) ir Bernardas Luskinas (Bernard Luskin).

Maršalas Makluhanas – kanadiečių filosofas keturis dešimtmečius nuo pat 1930 metų dirbo medijų analizės ir technologijų srityje (Media Analysis and Technology). Toronto universiteto prezidentas 1963 metais įpareigojo M.Makluhaną įsteigti naują Kultūros ir Technologijų centrą, kuriame būtų suteiktos puikios galimybės gilintis į psichologines ir kultūrines pasėkmes, kurias sukelia technologijos ir medijos. Makluhano populiariausias pranešimas susijęs su medijų psichologijos tematika – ,,Medija yra pranešimas” (“The Medium is the message”). Šios sąvokos esminė reikšmė atspindi autoriaus norą parodyti, jog medijos iš prigimties yra pavojingos. M.Makluhano teorija apie medijas pavadinimu ,,Technologinis determinizmas” (“Technology determinism”) privertė nemažą dalį žmonių išsamiau gilintis į medijas.

Dolfas Zilmanas pratęsė “dviejų faktorių” emocinį modelį. “Dviejų faktorių” emocinis modelis teigia, jog emocijas sudaro tiek psichologiniai, tiek empiriniai komponentai. Zilmanas taip pat papildė ir “Sužadinimo perdavimo” (“Excitation transfer theory") teoriją, siekdamas paaiškinti medijose pasireiškiančio smurto efektą. Zilmano teorija patvirtina idėją, kad auditorija stebėdama agresijos kupinas scenas yra fiziologiškai sužadinama. Po tokio tipo vaizdinių, individas gali virsti agresyvus dėl smurto scenų rodymo metu sukelto susijaudinimo. Nors tai vienareikšmiškai buvo laikoma emocijų teorija, tačiau ji gyvavo tik tada, kai D.Zilmanas dirbo Alabamos universitete. Šiuo metu teorija laikoma neegzistuojanti. Akivaizdu, jog mokomųjų psichologijos vadovėlių skyriuose apie emocijas ši teorija taip pat nutylima. Nuo bet kokių užuominų apie šią bylojąmą teoriją atsiriboja Shyam’as Sundar’as, Mary Beth’a Oliver, Jennings’as Bryant’as, Sriram’as Kalayanaram’as ir Francesca Dillman-Carpentier.

1974 metais Katzas, Blumleris ir Gurevičas pasirėmė “naudoja ir pasitenkina” teorija (uses and gratifications theory) norėdami paaiškinti medijų psichologijos principą. Buvo suformuluoti penki teorijos komponentai: (1) Medijos prilyginamos pasitenkinimo šaltiniui (2) Masinės medijos tikslai gali būti atrasti per pateiktus duomenis ir atliekamus tyrimus. (3) Medijos auditorijai yra melagingos. (4) Auditorija yra laikoma aktyvi. (5) Kritika masinėms medijos gali būti pateikta tik tada, kai auditorija turės laiko apdoroti pačią mediją ir jos pateiktą tūrinį.

Deividas Gilsas nuo 2000 metų įsiliejo į medijų psichologijos veiklą. Jis pirmasis suformulavo terminą ,,masinės medijos’’ (‘’mass media’’) ir 2003 išleido pirmąją knygą apie medijų psichologiją. Jo knyga ,,Medijų psichologija” (‘’Media Psychology”) puikiai iliustruoja medijų psichologijos sritį, apibūdina jos kategorijas, svarbiausias teorijas bei medijų psichologijos vystimosi galimybes.

Bernardas Luskinas 2002 metais Fielding Graduate universitete JAV, įsteigė pirmąsias menotyros magistro ir filosofijos doktorantūros studijų programas medijų psichologijoje bei edukologijos doktorantūros programą medijų studijuose. Taip pat prisidėjo prie to, jog UCLA Extenstion universitete 2004 metais atsirastų menotyros magistro programa medijų psichologijoje ir socialinių pokyčių studijose, o 2008 metais atsivėrė galimybė įgauti psichologijos daktaro laipsnį Touro tarptautiniame universitete (Touro University Worldwide) medijų ir komunikacijos psichologijoje.

Pamela Rutlidžis (Pamela Rutledges) Medijų psichologijos tyrimų centro, kuris yra įsikūręs Niuporte, Kalifornijoje, direktorė bei viena iš Medijų psichologijos dapartamento fakulteto narių Fielding Graduate universitete. Jos teigimu, nėra jokio tikslaus apibūdinimo, sutarimo ar karjeros kelio medijų psichologijoje. P.Rutlidžis, šią mintį grindžia septynias pastebėjimais: (1) Dažniausiai tai naudoja jauni žmonės. (2) Technologijos niekur nedings. (3) Psichologija studijuoja bet kokio amžiaus žmonės. (4) Iš esmės visi tai naudoja. (5) Medijos ir technologijos yra visur. (6) Kiekvienas svarsto ar medija gėris ar blogis, o gal abu kartu. (7) Senesnio amžiaus žmonės jaudinasi, jog jaunimas per daug tuo naudojasi ir pasikliauna.

Dėl nuolatinio medijų tobulėjimo ir prisitaikymo, medijų psichologija visą laiką esti aplink mus. Didieji šios srities atstovai, tokie kaip Maršalas Makluhanas, Deividas Gilsas ir Bernardas Luskinas padėjo pagrindus medijų psichologijos supratimui ir pateikė šios srities modelį visuomenei. Medijos toliau išliks svarbia visuomenės dalis, kurios visą laiką bus nukreiptos į kiekvieno individo emocinius aspektus.

Papildoma informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Media Psychology Research Center

Media Psychology: Division 46 of the American Psychological Association

Emocinio nusiteikimo teorija (Affective disposition theory)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išversta iš [Media Psychology]