Pereiti prie turinio

Medicininė dėlė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hirudo medicinalis
Apsauga: DD
Medicininė dėlė (Hirudo medicinalis)
Medicininė dėlė (Hirudo medicinalis)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Žieduotosios kirmėlės
( Annelida)
Potipis: Balnelinės kirmėlės
( Clitellata)
Klasė: Dėlės
( Hirudinea)
Poklasis: Tikrosios dėlės
( Euhirudinea)
Būrys: Bestraublės dėlės
( Arhynchobdellida)
Šeima: Vandenyje gyvenančios dėlės
( Hirudinidae)
Gentis: Hirudo
( Hirudo)
Rūšis: Medicininė dėlė
( Hirudo medicinalis)
Binomas
Hirudo medicinalis
Linnaeus, 1758

Medicininė dėlė (Hirudo medicinalis) – žieduotųjų kirmėlių (Annelida) bestuburis gyvūnas.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plačiai paplitusi Europoje ir Azijoje, į kitus regionus atvežta žmonių. Aptinkama negiliuose, tankiai užžėlusiuose, ramiuose upių užtakiuose, kanaluose.

Medicininė dėlė naudojama gydymui, todėl jos ne tik gaudomos natūraliuose vandens telkiniuose, bet ir specialiai veisiamos. Nuo seno dėlės naudojamos medicinoje – jomis gydoma hipertoninė liga – mažinamas arterinis kraujo spaudimas, be to, jos stabdo kraujo krešėjimą ir tirpdo trombus.

Medicininė dėlė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, populiacijos gausumas ir paplitimas Lietuvos teritorijoje tiksliai nėra žinomas.[1]

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Burnoje yra 3 judrūs žandai, kuriais prakerta aukos, kurios krauju minta, odą. Gali išsiurbti 10-15 ml kraujo. Burna pereina į ryklę, kurioje yra liaukos, išskiriančios ypatingą sekretą (hirudiną), neleidžiantį krešėti kraujui. Už ryklės yra trumpa stemplė ir toliau vidurinė žarna su šoninėmis kišenėmis. Žarnynas baigiasi tiesiąja žarna, kuri į išorę atsiveria išeinamosios angos (analiniu) siurbtuku. Kraujagyslių nėra. Jų funkciją atlieka pulsuojančios lakūnos. Lytinis aparatas hermafroditinis. Apvaisinti kiaušiniai būna kokonuose.

Minta žuvų, varlių ir žinduolių krauju. Vandens baseinui išdžiuvus, įsirausia į žemę ir pereina į vasaros įmygio būklę.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rašomavičius, V. (2021). Lietuvos raudonoji knyga. Lututė, p. 70