Meškiniai vėžiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Decapoda
Phyllosoma
Phyllosoma
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
( Arthropoda)
Potipis: Vėžiagyviai
( Crustacea)
Klasė: Aukštesnieji vėžiagyviai
( Malacostraca)
Poklasis: Eumalacostraca
( Eumalacostraca)
Antbūris: Eucardia
( Eucardia)
Būrys: Dešimtkojai vėžiai
( Decapoda)
Pobūris: Bežnypliai vėžiai
( Achelata)
Antšeimis: Palinuroidea
( Palinuroidea)
Šeima: Meškiniai vėžiai
( Scyllaridae)

Meškiniai vėžiai (Scyllaridae) – gyvūnų (Palinuroidea) antšeimio šeima yra dešimtkojų vėžių grupė, lengvai atpažįstama pagal labai padidėjusas ir suplokštėjusias antenas.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai jūriniai vėžiai, kurių aprašytos 98 rūšys (iš kurių 13 išnykusios ir randama tik iškasenų). Visos šiuo metu gyvenančios rūšys valgomos, kai kurių žvejyba reikšminga. Skirtingai nuo įprastinio vėžio, pirmoji kojų pora nėra virtusi žnyplėmis, ji daug nesiskiria nuo kitų vaikščiojamųjų kojų. Pirmoji antenų pora (antenulės) yra lytėjimo organai. Galva susideda iš šešių narelių, krūtinė iš bendro karapakso apgaubtų aštuonių, pilvelis iš šešių. Šie vėžiai neturi kitiems dešimtkojams vėžiams būdingų stamblų neuronų, todėl mažiau vikrūs ir daugiau apsisaugo storu šarvu bei slapstydamiesi. Meškinis vėžys vystosi per planktoninės zoea stadiją, auga lėtai ir gyvena ilgai.

Minimi jau Aristotelio, tačiau K.Linėjus 1758 m. visus jam tuo metu žinomus meškinius vėžius rūšis buvo priskyręs vienai rūšiai, Cancer arctus. 1775 m. Johann Christian Fabricius juos aprašė jau geriau ir išskyrė nuo kitų vėžių į Scyllarus grupę, pagal kurią vadinama ir dabartinė šeima (Scyllaridae). Seniausios panašios iškasenos yra 100–120 mln. m. senumo.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minta įvairiais moliuskais, dygiaodžiais, jūrinėmis kirmėlėmis, kitais vėžiagyviais.[1]. Patys yra medžiojami įvairių kaulinių žuvų.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šie vėžiai daugiausia gyvena tropinėse ir subtropinėse jūrose, šelfuose iki maždaug 500 metrų gylio. Dvi rūšys (mažas Scyllarus arctus ir stambus Scyllarus latus) randamos Viduržemio jūroje. Scyllarus arctus kai kada pasiekia net Anglijos krantus. Scyllarus latus taip pat gyvena Raudonojoje jūroje, Atlanto vandenyne. S. latus kai kada laikomas zoologijos sodų akvariumuose (namų akvariumui netinka).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. E. Spanier & K. L. Lavalli (1998). „Natural history of Scyllarides latus (Crustacea: Decapoda): a review of the contemporary biological knowledge of the Mediterranean slipper lobster“. Journal of Natural History. 32 (10 & 11): 1769–1786.